Liaudies išmintis byloja: niekas nemylės tavęs taip, kaip motina. Broliai ir seserys myli vienas kitą, tačiau tarpusavy konkuruoja. Vyras ir moteris myli vienas kitą, tačiau vienas kitam kelia sąlygas. Bet kuri meilė dažnai aptemdoma debesų, tačiau tik ne motinos. Ji begalinė, nesąlygiška, šviesi...
Toks yra visuomenės sąmonėje įsitvirtinęs motinos paveikslas. Tačiau ir motinos bei vaiko tarpusavio ryšys patiria skausmingų metamorfozių.
Nemylėti neįmanoma
"Atsimenu, mama užsidarė mano kambaryje, kur gyvenau būdama paauglė, sėdėjo ant lovos ir verkė. Niekaip negalėjo liautis, buvo nepaguodžiama. Jos motinos, mano močiutės, mirtis ją sugniuždė. Aš negalėjau suvokti: mano močiutė buvo tikra pikčiurna, ir mama septynerius metus lankėsi pas psichoterapeutą, kad galėtų protingai sureguliuoti santykius su savo motina ir susitvarkyti savo gyvenimą. Kai jos paklausiau: "Kodėl tu taip verki?", ji atsakė: "Dabar jau tikrai niekada neturėsiu geros mamos..."
Mūsų susikurtame motinos paveiksle nėra ribos tarp visagalės jos figūros, pažįstamos nuo kūdikystės, ir realaus žmogaus.
Visi pažįstame kartaus vaikiško pykčio akimirkas - kai mama ignoravo mūsų norus, nuvylė arba įskaudino. "Šie priešiškumo blyksniai yra vaiko raidos dalis, - sako psichoanalitikas Alain Braconnier, - ir jeigu jie nedažni, viskas klostosi normaliai. Bet jeigu priešiški jausmai kamuoja mus ilgą laiką, tai tampa skausminga vidine problema."
Tačiau kad ir kaip mes pyktume ant savo mamos, kad ir kokią nuoskaudą širdyje nešiotume, niekada neįstengsime ištarti: "Aš jos nemyliu."
Vidinis draudimas negatyviems jausmams motinos atžvilgiu - labai stiprus. Vien tik abejonė motinos meile - nepakeliama. Vien mintis, kad "mano mama bloga", gali sugriauti žmogų.
Artumas ir atstumas
Tas artumo laipsnis, kuris nuo pat pradžių egzistuoja tarp motinos ir vaiko, palaipsniui keičiasi: nuo visiško susiliejimo (mus visus atlydi į pasaulį motinos širdies plakimas) iki visiško atsiskyrimo savarankiškam gyvenimui.
Naujagimiui mama yra ideali visagalė būtybė, galinti patenkinti visus jo poreikius. Tačiau ateina momentas, ir vaikas staiga suvokia, jog mama nėra tobulybė. Tai jam sukelia šoką. Kuo mažiau mama patenkina esminius vaiko poreikius, tuo sunkesnis šis smūgis. Dažnai jis pagimdo didžiulę nuoskaudą, ilgainiui peraugančią į neapykantą.
"Dažniausiai taip nutinka vaikams, kurių motinos pernelyg užsiėmusios savimi, linkusios į depresiją, labai reiklios arba atvirkščiai - laikosi atstumo", - sako psichoanalitikas A. Braconnier.
Vienturčiams vaikams arba tiems, kurie užaugo nepilnoje šeimoje, dar sunkiau sau pripažinti turint priešiškų jausmų motinos atžvilgiu.
"Kiek save atsimenu, aš visada jai buvau gyvenimo prasmė. Tai tikriausiai didžiulė laimė, kuri tenka ne kiekvienam sūnui. Bet kartu tai ir nelengva našta. Ilgą laiką man apskritai nepavykdavo su kuo nors tęsti pažintį, kurti asmeninį gyvenimą. Ji negalėjo su niekuo dalytis manimi. Ir šiandien, kai man 37-eri, ryšys su motina labai stiprus. Aš nenoriu nuo jos atsitolinti, todėl nusipirkau butą visai šalia, nors ir suprantu, kad tai riboja mano laisvę..."
Beveik niekas iš suaugusių vaikų nesiryžta sudeginti tiltų pas mamą. Net ir jausdami kartėlį, bando suprasti mamą, pateisinti jos elgesį: ir jos vaikystė buvusi nelengva,likimas sunkus, gyvenimas ne rožėmis klotas...
Pirminė skola
Suaugę vaikai nelinkę kalbėti apie savo nuoskaudas, jie bijo, kad skausmo lavina viską nušluos, ir verčiau palaiko formalius santykius nei jokių: "Aš visąlaik jaučiu pareigą jai paskambinti, juk ji mano motina."
"Pirminės skolos" pasekmė - kaltės jausmas. Kaltė visą gyvenimą sieja mus su moterimi, kuriai jaučiamės esą skolingi už savo atsiradimą pasaulyje. Kai motinos ir suaugusio vaiko santykiai nesklandūs, pastarojo sielos gelmėje rusena viltis, kad kada nors viskas pasikeis: "Protu suvokiu, kad mamos neperdarysi. Ir vis dėlto negaliu susitaikyti su tuo..."
"Savo pirmąjį vaiką praradau gimdydama. Tada maniau, kad mama manęs pagailės, bent jau užjaus. Bet kaip visuomet ji nemanė, kad tai pakankama priežastis lieti ašaras: esą aš to vaiko nė nepažinojau. Po tų jos žodžių nebegalėjau ramiai miegoti."
"Prieš gimstant mano pirmagimiui, radau mėgėjišką filmą, kurį vaikystėje nufilmavo tėvas. Iš ekrano žvelgė linksma jauna moteris su maža mergaite ant rankų. Mano širdis atitirpo. Mūsų santykiai subjuro, kai buvau paauglė, tačiau iki tol mama, atrodo, džiaugėsi, kad esu šiam pasauly. Bet kai šiandien pamatau, kaip ją erzina mano vaikai, manyje viskas apsiverčia... Ji tapo man antimodeliu kuriant santykius su savo vaikais. Kartą po ilgo telefoninio pokalbio mano dukra man pasakė: "Kaip gera, mama, su tavimi kalbėtis." Padėjusi ragelį apsiverkiau iš laimės, kad man pavyko sukurti gerus santykius su savo vaikais. Tačiau tuo pat metu mane dusino sielvartas: aš pati to neturėjau."
Nė vienas mažas vaikas neturėjo taip trokštamos tobulos motinos. Ir visi suaugę vaikai jaučia tobulos meilės alkį...
Kaip pakeisti santykius?
Kad santykiai pasikeistų, reikia abiejų pusių veiksmų. Pirmas žingsnis - pripažinkite, kad ir kita pusė gali jausti sudėtingus, prieštaringus jausmus.
Pabandykite nusakyti savo jausmus motinai tam tikrais komponentais. Pasakykite, kada atsirado negatyvios emocijos - šiandien ar seniai vaikystėje. Po tokio pokalbio jūs galite liautis laukti vienas iš kito neįmanomo ir blaiviau įvertinti savo ryšį. Jeigu nėra artumo, jūsų bendravimas gali tapti draugyste, bendradarbiavimu. Galbūt jūs labiau imsite vertinti kartu praleistą laiką, išmoksite susitarti, valdyti savo emocijas. Kitaip tariant, išmoksite gyventi su tuo, ko pakeisti jau nebeįmanoma, atleisti už tai, kam jau suėjo senaties terminas.
Ilgas kelias
Jeigu santykiai su motina skausmingi, distancija tampa būtina, ir dažniausiai suaugę vaikai gelbėjasi "abejingumu". Tačiau šis skydas labai trapus.
"Mano santykiai su mama formalūs. Gyvenu kitame mieste, bet užtenka jai paskambinti, ir tas balsas perveria kiaurai. Tada suvokiu, kad man niekada nebus vis tiek..."
Būti abejingam tai, kuri tave pagimdė, užaugino, nepakeliamai sunku. Tai kankinamas abejingumas, kylantis iš nuslopinto pykčio. Vaiko skausmas niekur nedingsta, bet suaugus reikia eiti savo keliu. Jeigu suaugęs žmogus išanalizuoja savo jausmus ir atsikrato kaltės jausmo, tuo keliu eiti tampa lengviau. Juk suaugti, anot anglų psichoanalitiko, pediatro Donald Winnicott, tai ir reiškia išsilaisvinti iš to, kas laiko sukaustęs tavo gyvenimą.
Tobulų motinų nėra. Gera motina palydi mus į brandžią nepriklausomybę, sako D. Winnicott. Tai tokia motina, kuri, patenkindama esminius vaiko poreikius, leidžia jam suprasti: gyvenimas vertas būti nugyventas.
Gera motina nepuola vykdyti visų vaiko norų, ji duoda kitokią pamoką: kad gyventum gerai, turi tapti savarankiškas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą