Dabar ir mūsų mirties valandą

Kuo jau kuo, bet dėmesio savo mirusiesiems stoka lietuvių tikrai niekas negalėtų apkaltinti. Lapkričio pirmoji bei antroji dienos mums tarp visų metų švenčių savąja svarba nusileidžia, ko gero, tik Kalėdoms ir Velykoms - šiuo laiku kapinės pavirsta fantasmagoriškomis gėlių ir virpančių žvakelių salomis, jose prisiminti ir pagerbti savo artimųjų susirenka kone visi gyvieji... Tačiau ką švenčiame? Juk tarp krikščioniškų Visų Šventųjų dienos (lapkričio pirmąją) ir pagoniškų Vėlinių (lapkričio antrąją) jau seniai niekas nedarome jokios takoskyros...

Apie tai, kaip mirusiuosius pagerbti išties katalikiškai, kalbamės su Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvu, kunigu Sauliumi Bužausku.

- Vėlines Lietuvoje švenčia visi - ir tikintys, ir netikintys. Kas kaip sugeba, taip ir pagerbia savo mirusiuosius. Idant iš šios šventės neišdiltų sakralusis pradas, prašau, pamokykite žmones, kaip derėtų mirusiųjų pagerbimo dieną švęsti išties katalikiškai.

- Kai artimieji sutvarko mirusiojo kapą, prisimena jį, ateina jo pagerbti, uždega jam žvakelę - gražu tiek krikščioniškąja, tiek ir bendražmogiškąja prasme... Na, o mums - katalikams - kapas dar yra ir itin svarbus bei iškalbingas simbolis, tai drauge ir priminimas, kad žmogus ne visada tame kape pasiliks, - tikime, kad kada nors iš jo su visu kūnu mirusysis prisikels amžinajam gyvenimui. 

Kapo tvarkymas ir gėlių sodinimas yra daugiau bendražmogiškasis akcentas. Taip pat ir žvakutės uždegimas lapkričio pirmąją. Tačiau klausėte, kuo išskirtinis yra būtent krikščioniškasis mirusiųjų pagerbimas, - tai būtent malda. Tikintis žmogus ateina lankyti ne mirusiojo kūno, o gyvos jo sielos, tad melsdamasis prašo Dievo jai užtarimo ir tiki, jog mūsų maldos turi galios bent šiek tiek nuskaistinti jų pomirtinį gyvenimą, palengvinti ar patrumpinti jų skaistyklą.

- Turbūt ir žvakutes, degamas ant kapų, tikras katalikas pirmiausia turėtų pašventinti?

- Taip, šventinti žvakeles yra sena bažnyčios tradicija. Yra netgi specialios maldos, kuriomis už tą žvakelę padėkojama ir ji pavedama Dievui kaip ženklas, mums primenantis amžinąją šviesą - taigi Kristų, švytintį neišsenkančia vidine šviesa ir rodantį mums kelią savo gyvenimu, savo darbais, savo mirtimi ir prisikėlimu. Tokiu būdu degdama ant kapo žvakelė tarsi pratęsia mūsų maldą.

Po mišių bažnyčioje tiesiog dera prieiti prie kunigo ir paprašyti, jog žvakutes pašventintų. Pažadu - nė vienas neatsisakys.

Beje, tikrai neverta manyti, kad kuo daugiau žvakelių degs ant kapo, tuo mirusiajam nuo to bus maloniau. Jokiu būdu - žvakelė yra simbolis, o ne daiktas, reikalingas mirusiajam. Todėl jei turite pasiėmęs į kapines žvakelių daugiau, užuot nusmaigstę jomis kapą it jubiliejinį tortą, geriau uždekite po vieną ant tų kapelių, kurių nėra kam lankyti.

Be to, kad ir koks nedievobaimingas būtų argumentas, bet svarus, - sudegusių žvakelių stikliniai indeliai, skardiniai kaušeliai - juk tai šiukšlės, teršiančios gamtą. Todėl dar kartą primygtinai prašau žvakelių ir gėlių ant kapų nešti saikingai - nuo kapo neturėtų dvelkti prabanga, tai nei krikščioniška, nei dvasinga, nei išmintinga.

Daug verčiau siūlyčiau prisiminti seną, šiandien beveik užmirštą tradiciją mirusiųjų pagerbimo dieną daryti gerus darbus ir aukoti vargšams mirusiojo vardo atminimui. Smetoninėje Lietuvoje buvo toks paprotys ir per laidotuves, ir per Vėlines sušelpti vargetas pinigais ar maistu, prašant jų pasimelsti už mirusiojo sielą. Manau, būtų puiku ir mums šią tradiciją tęsti. Juk taip išreiškiama ne tik pagarba mirusiesiems, bet saugomas ir tas trapus, šiandien technologijų vis labiau užgožiamas tikras žmogiškasis ryšys - solidarumas su visais gyvaisiais - ir tebesančiais šiapus, ir jau anapus mirties.

- Kokios maldos Vėlinių dienomis įprastai yra kalbamos prie kapo?

- Įprasta yra sukalbėti „Viešpaties angelą“ ir „Amžinąjį atilsį“. „Viešpaties angelas“ kalbamas todėl, kad tai pačią mūsų tikėjimo pradžią ženklinanti malda - Dievo įsikūnijimas, švč. Mergelės Marijos sutikimas, kad Jėzus, tapęs žmogumi, ateitų į pasaulį... Tikėjimo pradžios apmąstymas įtraukia į mus, į kiekvieno žmogaus gyvenimo kelio apmąstymą. Juk malda „Sveika, Marija“ kaip tik ir užbaigiama eilutėmis: „Melski už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“. Todėl melsdamiesi galvojame ne tik apie mirusįjį, bet ir savo sielos kelionę.

Jeigu šios maldos lankančiam kapus žmogui yra nepriimtinos arba jis jų paprasčiausiai nemoka - tinka tos, kurias moka. Liūdna, žinoma, jei nemoka jokių, bet net ir tokiu atveju derėtų pasimelsti - bent savais žodžiais, bent ištarti: „Viešpatie, globok jo sielą, suteik jai amžinąjį gyvenimą“, juk ta malda - ne kas kita, kaip gero palinkėjimas mirusiajam, o mums - mirties akivaizdoje pasižadėjimas gyventi su Dievu ir jo įsakymais.

- Nors per Vėlines užpirkti mišias nėra įprasta, tačiau Visų Šventųjų šventė - tinkama proga apie tai paklausti. Kodėl ir kada reikia už mirusiuosius užpirkti mišias?

- Katalikų bažnyčios katekizme sakoma, jog tradicija melstis už mirusius yra labai sena. Maldos už mirusius ištakos glūdi dar Senajame Testamente, Makabiejų knygoje, kur aprašoma Judo Makabiejaus auka už mirusiuosius, „kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmės“. Katalikų katekizmas taip pat liudija, kad katalikai nuo pat savosios pradžios gerbė mirusiuosius aukodami už juos eucharistijos auką.

Išlikęs rašytinis liudijimas, kad dar penktajame mūsų eros amžiuje gyvenusio šv.Augustino mama prašė sūnaus labiau rūpintis ne tiek jos palaidojimo vieta, kiek nepamiršti prisiminti jos sielos laikant kiekvienas šventąsias mišias.

Taigi, aukoti šventąsias mišias už mirusius - visada teisingas sprendimas ir pati gražiausia mūsų malda. Juk joje prisimename ir išgyvename paties Kristaus auką.

Mes, suprantama, nė vienas nežinome, kokia yra vieno ar kito konkretaus mirusiojo padėtis Dievo akivaizdoje, tačiau tikime, kad mūsų maldos sielą gali nuskaistinti ir padėti jai pamatyti Dievą. Maldos juk yra vienintelė įmanoma mūsų pagalba mirusiesiems ir kone vienintelė įmanoma mūsų meilės ir ištikimybės jiems išraiška, nekalbant jau apie mus - gyvuosius, kuriuos šventos mišios sutelkia, mūsų žvilgsnius ir mintis nukreipia amžinybės link.

Įprastai mišios už mirusįjį aukojamos mirties dieną, laidotuvių metu, praėjus mėnesiui, pusei metų ir metams po jo mirties. Dažniausiai mirusiojo artimieji pageidauja, kad mišios būtų laikomos tik už to vieno mirusiojo sielą, tačiau ne visada, ypač didmiesčiuose, kur tokių užsakymų įprastai būna itin gausu, šitai pavyksta, tad dažnai aukojamos ir vadinamosios sudėtinės mišios, kuriose suminimi keleto ar net keliolikos mirusiųjų, už kuriuos meldžiamasi, vardai.

Beje, mišios už mirusįjį - tai darbas ne tik mirusiojo sielai, bet ir gyvųjų šeimos, giminystės, bendrumo saitų gaivinimas ir puoselėjimas. Kur dar šiais laikais susitinka visa plačioji giminė, jei ne laidotuvėse? O susitikę laidotuvėse, jautrumu ir nuoširdumu ženklintą netekties valandą, jie visi vėl tarsi susiima už rankų, atnaujina savo artumą vienas kitam, pabūna drauge, prisimena mirusįjį, vienas kitą to mirusio draugijoje... Tai taip pat itin gera proga parodyti artumą, gerumą vienas kitam.

Neabejokime - tai svarbu ir mūsų iškeliavusiojo sielai. Jam juk ne pirkinio reikia, o mūsų meilės, mūsų artumo, ženklo, kad jį tebeatmename. Labai klysta tie, kurie užpirkę už mirusįjį mišias mano, kad tuo savąją pagarbą jau ir išreiškė, kad pačiam tose mišiose dalyvauti nebūtina, - neva kunigas pasimels. Juk tikime, kad tas žmogus gyvena anapusybėje, tad neabejokime - jam reikia ne tiesiog maldų, o mūsų artumo pojūčio, pabuvimo su savaisiais drauge.

Dalyvaujant mišiose už mirusįjį, tradiciškai įprasta yra prieiti išpažinties bei priimti komuniją. Tai suteikia daugiau jautrumo besimeldžiančiųjų širdims, paskatina atsivėrimą Dievui ir suvienija besimeldžiančiųjų maldas. Komunija yra mano ryšys su Dievu, bet taip pat ir su visais, esančiais anapusybėje.

- Daugeliui žmonių lieka šioks toks nesmagumas širdy po itin skaitlingų sudėtinių mišių. Kartą girdėjau ir tokią repliką: „Suvardijo penkias dešimtis vardų, iš kurių septyni Antanai... Tai kaip Dievui suprast, kuris ten iš jų - manasis?“

- Galiu visus užtikrinti, kad Dievas mūsų vieno su kitu tikrai nepainioja, - kiekvienas jam esame unikalūs, atpažįstami ne iš veidų ir ne iš pavardžių. Mūsų maldos visada pasiekia Dievą teisingu adresu, net jeigu jį ir neteisingai užrašome, taigi, Dievui nė nebūtina minėti mūsų išėjusiųjų vardų garsiai - jis girdi ir mūsų mintis, ir mūsų širdžių troškimus.

Kita vertus, nematau nieko bloga mišiose paminėti ir pavardę. Pavyzdžiui: „Meldžiame už mirusįjį Antaną bei visus tos ir tos giminės mirusiuosius.“

Na, o norintieji, kad mišios būtų laikomos konkrečiai tik už vieną mirusįjį, turi teisę primygtinai to prašyti.

- Suprantu, sakralinių paslaugų kainynas neegzistuoja - tai aukos, dėl kurių dydžio kiekvienas asmeniškai apsisprendžia, bet vis dėlto į kokią sumą norinčiam užpirkti mišias reikėtų orientuotis? 

- Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus galimybių. Neturtingi žmonės už mišias aukoja vos keletą eurų, turtingieji, pasitaiko, - ir iki kelių šimtų. Manau, nuoširdžiai su kunigu pasikalbėjus, visada yra įmanoma susitarti. Na, žinoma, vargu ar būtų gražu reikalauti išskirtinių, išimtinai tik vienam mirusiajam aukojamų mišių, jei auką už mišias tenori skirti tik simbolinę. Nereikia pamiršti, kad šie pinigai - vieninteliai pinigai, iš kurių kunigas turi pramisti, - atlyginimo kunigams juk niekas nemoka.

- O kaip yra su mirusiais netikinčiaisiais arba, pavyzdžiui, savižudžiais? Už juos mišias užpirkti galima? Prie jų kapo melstis reikia?

- Melstis prašant Viešpaties malonės netikėjusio arba didžiulę nuodėmę padariusio - nusižudžiusio - žmogaus sielai ne tik galima, bet netgi būtina. Tačiau netikintįjį laidoti su krikščioniškomis apeigomis arba už jį vieną aukoti mišias nėra įprasta. Sudėtinėse mišiose prisiminti ir netikėjusius ar nekrikštytus mirusiuosius - galima. Beje, tai, kad kunigai atsisako dalyvauti savižudžio laidotuvėse, - netiesa. Kitados taip būdavo, nes bažnyčia tokiu būdu manė kovojanti su savižudybėmis, tačiau dabar jau apie visa tai tebyloja tik knygos bei močiučių vaikystės prisiminimai.