Šių metų birželio 3-iosios vakarą leisdamasi iš ketvirtojo aukšto iš paklodžių padaryta virve nukrito ir skaudžiai susižalojo dvi vaikų globos namų auklėtinės. "Pro langą lipau todėl, kad labai pasiilgau mamos," - sakė viena jų "Vakarų ekspreso" žurnalistei.
"Šeima ir namai, kuriuose esi svarbus, laukiamas ir į kuriuos visada gali grįžti, vaikui reiškia stabilumą, saugumą - o tai labai svarbu vaiko psichinei sveikatai, vystantis jo asmenybei. Akivaizdu, kad stabilumo, įprasto gyvenimo ritmo, teikiančio saugumo jausmą, praradimas turi vaikams neigiamas pasekmes. Vaikai, palikti artimiausių žmonių, jaučiasi įskaudinti, išduoti, - komentuoja Klaipėdos mokyklų pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Rūta Gaubienė. - Ilgėdamiesi savo artimųjų, vaikai tampa neramūs, ima protestuoti netinkamu elgesiu. Emociškai sudirgusiam vaikui sunku susikaupti, todėl jis ima ir prasčiau mokytis."
Jei išvykti tėvams būtina, pataria psichologė, jie kuo dažniau turėtų rašyti vaikams laiškus, kalbėtis su jais telefonu, stengtis kuo dažniau matytis. O geriausia - įsitvirtinus užsieny vaikus pasiimti kartu.
Tebejaučia kaltę
Klaipėdietė Vida L., tris mėnesius praleidusi Didžiojoje Britanijoje, kur bandė įsitvirtinti kartu su darbą ten susiradusiu draugu, šiandien jau sako, kad palikti vaikus vienus kad ir trims mėnesiams buvo didelė klaida. Dvi mergaitės - 11 ir 17 metų - neprašė mamos pasilikti, bet negalėjo jos išvykimo nei suprasti, nei pateisinti. Net vyriausioji. Kai kalbėdavosi telefonu, Vida jautė jų bandomą slėpti nuoskaudą ir besikaupiantį pyktį jai. Ypač buvo skaudu, kai grįžusi iš jaunesniosios lūpų išgirdo: "Na, mama, galėjai ten ir pasilikti, man būtų tik geriau".
Per tuos tris mėnesius ji, įsisukusi į emigrantų gyvenimo problemas, pati vis rečiau pagalvodavo apie Lietuvoje su buvusio vyro šeima likusias dukteris, tad slėgė ir kaltės jausmas.
Grįžus Vidai teko pasistengti, kad susigrąžintų dukterų nuoširdumą. Ir paskatinti mokytis, nes per tą laiką, kol jos nebuvo, suprastėjo ir pažymiai. "Mačiau, kad mano išvykimas buvo didelė trauma joms. Ir džiaugiuosi, kad laiku grįžau, kol jos nenuėjo klystkeliais, kaip, teko girdėti, neretai atsitinka tėvų ilgesniam laikui paliktiems vaikams," - kalbėjo Vida L.
Daug auklių - vaikas be galvos
Šiuo metu psichologei Rūtai Gaubienei tenka dirbti su šešerių metų berniuku, kuris jaučiasi įskaudintas ir apgautas pačių artimiausių jam žmonių - tėvų. Nusivylimai jį lydi nuo kūdikystės - pirmiausia teko patirti tėvų skyrybas, po to - vis retesnius pasimatymus su tėčiu, kurie galiausiai visiškai liovėsi šiam išvykus dirbti į užsienį. Po kiek laiko svetimoje šalyje darbą susirado ir mama - dvi savaites dirba, trečią grįžta ir pasiima vaiką pas save. Kol mamos nėra, jis lieka su močiute ir seneliu.
"Tokiais atvejais, kai vaikas gyvena tai su seneliais, tai su tėvais, tai su aukle ar net atiduodamas į kokį savaitinį darželį, vaikas ypač traumuojamas, - komentuoja psichologė. - Juk kiekvieno "prižiūrėtojo" - vis kiti reikalavimai vaikui, kitoks bendravimo su juo stilius, kitoks auklėjimo būdas. Jau ketverių metų vaikui, brandžiam pagal amžių, reikia tėvų, su kuriais jis galėtų identifikuotis. Vaiką veikia tėvų tarpusavio santykiai, elgesys. Būtent tai vaikas perima mėgdžiodamas arba priešindamasis. Vaikai, neturintys pastovių namų, kurių pagrindą sudaro tėvų ryšys, tampa neramūs, dirglūs, nepasitikintys suaugusiais. Su jais darosi vis sunkiau bendrauti."
Neužtenka pavalgydinti ir aprengti
Psichologai nuolat kartoja, jog svarbiausia yra vaiko psichologinių poreikių patenkinimas, dvasinis ryšys. O šiuos poreikius, būna, tėvai ne visada patenkina net su vaiku praleisdami ištisas dienas.
Daugelis tėvų vis dažniau apsiriboja minimaliu bendravimu, rūpinasi vien buitinių poreikių patenkinimu: ar vaikas pavalgęs, tinkamai apsirengęs, ar paruošęs pamokas. Gilesniam bendravimui pritrūksta laiko. Gerai, jei šiuos poreikius - būti suprastam, išklausytam, priimtam tokiam, koks jis yra, - patenkina močiutė ar kitas artimas žmogus.
Tad, mano psichologė, nėra blogai, jei su vaiku tėvams išvykus pasilieka šilti, jį mylintys žmonės. Ir jei po išsiskyrimo šeima vėl gyvena kartu, - ne viskas prarasta, jei tik pavyksta išlaikyti nuoširdžius santykius.
Deja, tėvai dažnai mano, kad jei pažadės vaikams parvežti iš užsienio jų trokštamą daiktą, traumos vaikui nebus. Tačiau joks daiktas negali atstoti nuoširdaus bendravimo su vaiku.
Traumuoja visus
Pasakyti, kokio amžiaus vaikai sunkiau išgyvena laikiną tėvų netektį, psichologė nesiryžta. Ankstyvasis bendravimas su vaikais labai svarbus psichinei sveikatai ir prieraišumui, kuris suteikia saugumo jausmą, vidinę ramybę, ugdyti. Kuo paliekamas vaikas mažesnis, tuo didesnis pavojus, kad vėliau jis gali būti netinkamo elgesio.
Paliktas tėvų mokyklinio amžiaus vaikas, jausdamas nerimą ir nuoskaudą, gali pradėti prasčiau mokytis, praleidinėti pamokas.
"Tėvai reikalingi visada, tuolab paauglystėje, kada vaikas bręsta ir jam itin reikalingas geranoriškas patarimas, psichologinė parama", - kalba psichologė Rūta Gaubienė.
Galima asmenybės degradacija
Klaipėdos psichiatrijos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Rūta Karpavičienė "Vakarų ekspresui" pasakojo, jog atsiskyrimo nerimas būdingas kiekvienam, tai normalu. Nerimą gali lydėti liūdesys, mintys, kad artimas žmogus niekada negrįš, baimė, kad jam kas nors gali atsitikti. Sutrinka nuotaika, miegas, mokslumas. Tuo metu jam itin reikalinga psichologo pagalba, antraip gali pakisti asmenybė, charakteris, net fiziologinės funkcijos - šlapinimasis, tuštinimasis. Sutrikę santykiai su tėvais gali sąlygoti ir vaiko asmenybės bei elgsenos sutrikimus. Ne vieną tokį vaiką teko gydyti ligoninėje.
13-metė Oksana (vardas pakeistas) ligoninėn pakliuvo pasireiškus ryškiems elgesio sutrikimams, pradėjus jai vartoti narkotikus.
Išsiskyrus tėvams nuo šešerių iki 12 metų ji gyveno su tėvu. Per tą laiką motina daug kartų buvo išvykusi į užsienį uždarbiauti, mergaite tėvai mažai rūpinosi, nekontroliavo jos. 12 metų ji pradėjo draugauti su blogo elgesio bendraamžiais, neklausyti tėvo, dingti iš namų. Prasidėjo svaiginimasis klijais, vagystės, narkotikai, bandymai nusižudyti. Motina, kad ir menkai pažino savo dukrą, pagaliau ryžosi ją pasiimti pas save. Prisakė: priimsiu, aprengsiu, bet turi lankyti mokyklą, nevogti. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau Oksana ėmė reikalauti vis daugiau dėmesio, neklausdama rengtis mamos drabužiais, vogti jos pinigus, meluoti. Mokykloje draugų klausinėjo, kur gauti žiurknuodžių motinai nunuodyti. Paskui, stengdamasi atkreipti į ją tėvų dėmesį, ėmė apsimesti, kad patėvis ją prievartauja.
Mergaitės asmenybės degradacija privedė prie to, kad šeimai vis dažniau tenka susidurti su policija, su psichikos sveikatos specialistais.
Gali susirgti depresija
Gydytoja pasakoja apie dar du nesenus atvejus, kai atskirti nuo tėvų vaikai nuėjo klystkeliais. Žinoma, net klystkeliai yra skirtingi, tačiau jų priežastis visgi dažniausiai slypi sutrikusiuose jų ir tėvų santykiuose.
Vienas jos minėtų atvejų, tiesa, baigėsi laimingai - vaikas, per tris mėnesius, kol nebuvo mamos, pradėjęs bėgti iš tetos namų, valkatauti, vagiliauti, pasitaisė, kai tik mama grįžo.
Būna, kad nuo tėvų atskirti vaikai suserga depresija. Gydytoja Rūta Karpavičienė prisimena prieš trejus metus ligoninėn paguldytą mergaitę iš daugiavaikės šeimos. Kai ji buvo trejų metukų, mirė jos mama. Ją ir kitus septynis vaikus augino išgeriantis, piktas, diržu vaikus auklėjęs tėvas. Bet ir tokį jį vaikai labai mylėjo ir bijojo jo netekti. Kai tėvas parsivedė pamotę, mergaitė bandė nusižudyti ir pakliuvo į ligoninę.
Vėliau tėvas buvo nuteistas už žiaurų elgesį su vaikais, šie atiduoti į internatą.
Depresijos kamuojama gydytojos pacientė vis verkdavo, sakydavo, jog su tėveliu galėtų eiti net į kalėjimą.
Elgesio sutrikimus, pasakoja gydytoja, dažnai sukelia būtent depresija. Tik patys vaikai nesuvokia, kad tai jų gilaus vidinio liūdesio, o ne nuobodulio, pasekmė.
Visi mes - iš vaikystės
Ir suaugusiųjų psichiatrai pripažįsta, kad žmogų, jo psichiką formuoja vaiko auklėjimas, jo gyvenimo vaikystėje sąlygos, patirtos emocijos, išgyvenimai, buitinės ir socialinės aplinkybės, tuolab psichologinės traumos. Visuose mumyse, sako jie, tūno mažas žmogeliukas, pasilikęs ten iš vaikystės. Kokia vaikystė - tokie ir mes.
Šį pavasarį į "Vakarų ekspreso" redakciją suplaukė galybė jaudinančių laiškų - buvome paskelbę konkursą "Laiškas mamai". Jo rengėjus nustebino ne tik laiškų gausa, labiausiai - juose išlietų jausmų gilumas. Apie tai, kokia brangi ir nepamainoma yra mama, rašė subrendę vyrai ir moterys, paaugliai ir vaikai. Tuose laiškuose, kuriuos mums atsiuntė vaikai nuo 8 iki 14 metų, mama prilyginama absoliutui, apie ją kalbama kaip apie vienintelę būtiną gyvenimo sąlygą. "Tu man esi viskas...", "Tik tu gali mane suprasti ir palaikyti...", "Atleisk man, kad būnu kartais negera...", "Mama, kad žinotum, kokia man esi reikalinga", - iš vaikų širdelių liejosi kaltė, meilė ir dėkingumas.
Apie savo jausmus rašė ir tie vaikai, kurių tėvai išvykę dirbti svetur. Jų laiškai labai panašūs: nenumaldomu mamos ilgesiu. Tik žinome - kiekvienam skauda savaip.
"Mama, ir tik mama - vienintelis žmogus, kuris nepalieka nei bėdoje, nei nelaimėje... Bet dabar jos nėra. Ji toli. Labai toli nuo namų. Taip ilgu, kad norisi verkti. Kad tu žinotum, mamyte, kaip aš tavęs pasiilgau. Po mano pagalve guli pilnas ilgesio ir laukimo laiškas tau... Tu pati geriausia, pati maloniausia ir rūpestingiausia visame pasaulyje", - rašė 12-metė Ieva, kurios tėveliai dirba Ispanijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą