Galbūt duodant ir nereikia rūpintis, kur tavo parama nukeliaus? Telieka tai imančiųjų sąžinei ir apsisprendimui: pavalgys ar pragers? Tačiau taip galvodami lyg ir vėl nusikratome atsakomybės - prieš visuomenę. Tariamės esantys jautrūs, o gal tuo tarpu laistome piktžoles. Dar keblesnis klausimas - apie šelpimą per tarpininkus - organizacijas: ar vargšus pasiekia būtent tai, ko jie labiausiai stokoja? Ar tikrai pasiekia būtent vargšus? Ar laukiantieji daiktų, pinigų ir yra didžiausi vargšai? Apie tai šį šeštadienį svarstome su poetu ir vertėju Tomu Taškausku.
Asmeninis santykis
Tomai, ką jūs manote apie išmaldos davimą?
Pradėsiu nuo etimologinės pastabos apie labdarą apskritai. Angliško žodžio "charity", į lietuvių kalbą išversto kaip "labdara", kilmė yra lotyniška. Žodį "caritas" pirmieji krikščionys pasirinko įvardyti besąlygiškai, dovanojančiai artimo meilei. Taigi šis žodis pirmiausiai kalbėjo apie asmeninį santykį su tais, kurie yra arti, rūpestį ir pagalbą, kai aplinkiniai ko nors stokoja.
Taigi labdara yra besąlygiškos meilės išraiška. O pinigais, daiktais, maistu remti įvairių organizacijų veiklą svarbu?
Susidaro įspūdis, kad šiandieninėje kultūroje labdarą labiau suprantame kaip pinigų arba daiktų atidavimą kažkam, kad tas kažkas už mus pasirūpintų vargšais. Pavyzdys - įvairios šventinės aukojimo akcijos. Jomis tarytum nusimetame asmeninę atsakomybę, pareigą domėtis ir rūpintis aplinkiniais permesdami įvairioms organizacijoms. Žinoma, aukojimas tokioms akcijoms irgi parodo mūsų dosnumą ir gerą valią. Pinigais, daiktais, maistu remti įvairių organizacijų veiklą svarbu. Pats irgi stengiuosi tai daryti. Tik svarbu nepamiršti, kad vien to neužtenka. Ir kad tai reikia daryti protingai, pasidomint, ar suaukoti pinigai iš tiesų panaudojami tam, kam skelbta.
Kas šiandien yra vargšai ir ko jie labiausiai stokoja?
Tikra meilė visada yra asmeninis santykis su šalia esančiu žmogumi, asmeninis rūpestis. Tam, kad padarytum kitam ką nors gero, turi skirti jam dėmesio, laiko pažinti ir suprasti.
Kalbant apie išmaldą ir aukojimą vargšams, irgi reikėtų žvelgti iš šitos perspektyvos. Manyčiau, kad vargšams pirmiausiai yra reikalinga mūsų dėmesio išmalda - neužmerkti akių, nepraeiti abejingai pro šalį, pasisveikinti, pakalbinti, nusišypsoti. Tai tarytum ir nieko nekainuoja, bet sunkumus patiriantiems reiškia labai daug. Paradoksalu, bet tai teigiamai veikia ir mus pačius.
Altruizmas iš esmės yra nukreiptas į save...
Tenka pripažinti, kad šiandien mus visus labai stipriai veikia finansinės naudos diktatas. Dirbame, planuojame, kartais net bendraujame vien todėl, kad tai bus arba gali būti finansiškai naudinga. Panirę į savo kasdienius rūpesčius ir egoistinius ekonominius interesus pamažu tampame abejingi visiems šalia esantiems.
NESKATINA. "Pinigų vengiu duoti (nebent labai gerai pažinočiau žmogų), kadangi vargšai ne itin moka apsieiti su pinigais arba turi įvairių priklausomybių, kurias skatinti tikrai nebūtų artimo meilės išraiška", - sako poetas Tomas Taškauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuoširdus dėmesys vargšui - priešnuodis šiai nužmoginančiai naudos kultūrai. Kiekvienas mūsų veiksmas formuoja mūsų pačių gyvenimą, požiūrį į pasaulį, santykius su kitais. Rūpinimasis kitų sunkumais pirmiausiai reikalingas mums patiems, kad išmoktume geriau mylėti ne tik vargšus, bet ir savo artimuosius - šeimos narius, gimines, kaimynus.
Bet sutikite: ir nevargšas vien meile bei dėmesiu nepasisotins.
Žinoma, kalbėti apie nuoširdų dėmesį, bet nekreipti dėmesį į tai, kad žmogus galbūt jau kelintą dieną neturėjo normalaus maisto, tebūtų veidmainiški plepalai. Dėmesio išmalda atveria širdį ir skatina dalintis ir materialiais dalykais. Pats pinigų vengiu duoti (nebent labai gerai pažinočiau žmogų), kadangi vargšai ne itin moka apsieiti su pinigais arba turi įvairių priklausomybių, kurias skatinti tikrai nebūtų artimo meilės išraiška. Todėl arba nuperku kažkiek maisto, įduodu kokį šokoladą ar panašiai. Gal tai ir nepakeičia pasaulio, bet tikrai daro mūsų visuomenę solidaresnę.
Taigi pervesti pinigų į sąskaitą nėra pati geriausia labdara?
Kalbant apskritai, manyčiau, kad karitatyvinė veikla, kaip ir meilė, turėtų būti išradinga. Jei žmogus yra gabus verslininkas, jo auka galėtų būti įsteigti įmonę, kuri padėtų, pvz., benamiams arba kaliniams sugrįžti į visuomenę. Išmokyti žvejoti reiškia daug daugiau, nei tiesiog duoti žuvies.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą