Kartais atrodo, kad Lietuvoje jau neliko gerų širdžių. Širdis apsidengia veltiniu, oro pagalvėmis, užsibarikaduoja durimis su akutėmis, tvoromis su aštriais metaliniais spygliais. Širdis tampa tik organu. Raumeniu, varinėjančiu gyslomis kraują. Tačiau prisiminkime, kiek žmonių kasmet suaukoja „Maisto bankui“. Vien paskutinėje tokioje akcijoje dalyvavo 123 tūkst. gyventojų. Paaukota maisto už milijoną litų.
Anoniminė auka - pati tauriausia
Aišku, ne visi materialiai pajėgūs aukoti. Tačiau pati akcija, kai dalis pirkėjų vaikšto po prekybos centrą vis pasižiūrėdami į spalvotą lapelį, kuriame surašyti patys būtiniausi, negendantys produktai, savaime moko gerumo. Parodo, kad mus supanti kasdienybė nėra dar visiškai atšiauri. Nes žmonės perka produktus asmenims, kurių niekada net nepamatys. Perka nesitikėdami nei reklamos, nei šiek tiek prievartinio dėkingumo. Nes vargšas žmogus nebūtinai turi būti dėkingas. Jis gali būti ir piktas. Pavyzdžiui, ant likimo. Kodėl jį taip nuskriaudė. Ir tik pyktis tokiam žmogui galbūt padeda palaikyti kasdien mindomą savigarbą.
Pati gražiausia auka yra anoniminė. Nes ji visiškai neįpareigojanti kito žmogaus. Tai laisvas aukotojo pasirinkimas. Suteikiantis ir kitam žmogui laisvę. Galvoti, ką nori. Įsivaizduoti savo anoniminį geradarį ar geradarius visaip. Gal net įsivaizduoti, kad jie „per daug turtingi“, „matyt, turtų prisiplėšę“, „galbūt eksbanditai, bandantys išpirkti savo kaltes“, „galbūt užsieniečiai“. Tačiau viskas daug paprasčiau. Tiesiog Lietuvoje dar gyvena daug gerų žmonių. Kasdien kuriančių tą trapų ir vaiskų Kalėdų stebuklą. Galbūt tai pedagogų šeima. Jaučianti pareigą padėti. Šeima, kuriai žodis „artimas“ ne tik asocijuojasi su vaikais, giminėmis, bet ir telpa į daug platesnę „visų lietuvių“ sąvoką. Galbūt tai šeima, kuriai pavyko per nešildymo sezoną sukaupti šiek tiek atliekamų litų. Juk žmonės dar turi, nors ir kiek prislopintą, instinktą gelbėti ir dalytis. Tas instinktas buvo užkoduotas dar pirmykštėse bendruomenėse. Kai dalijosi sumedžiota mėsa. Saldžiomis šaknimis, žolelėmis. Nes žmogus supranta, kad visai vienišas jis neišgyventų. Visiškai atšiaurūs, kitam visiškai žiaurūs individai taip pat neišgyventų. Jie imtų kautis ir žūtų. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Kaip kadaise mąsčiusios būtybės, bet su laiku praradusios fantaziją, o su ja - ir kūrybinius impulsus.
Gėris yra neracionalus. Nes, racionaliai mąstant, o kurių galų aš turiu kažkam duoti? Man ir pačiam reikia. Tačiau gerumas rodo, kad žmogus turi vaizduotę. Empatiškai pajunta, ką jaučia vargstantis. O vaizduotė skatina ir kūrybinius impulsus. Visiškai šaltos, racionalios individų samplaikos taptų nekūrybingos. Žmonijos vystymasis sustotų.
Nebylieji mūsų širdžių broliai, sesės
„Respublikos“ savaitės žmonės - tai ir žmonės, iš anksto pasiryžę donorystei. Išreiškę savo valią net ir po mirties gelbėti nuo mirties kitus. Tapti kažkam nebyliąja seserimi, grąžinusia aklam ligoniui šviesą. Ar nebyliuoju širdies broliu, leidusiu kardiologiniam ligoniui pakilti iš patalo. Mums nepažįstami Lietuvos žmonės, pasiryžę kada nors įvyksiančiai donorystei, jau dabar yra vaikščiojantys Kalėdų stebuklai. Jie nežino, kieno ir kada taps širdies broliu ar sese. Bet tvirtai nusprendę, kad taps. Ir tai kada nors nulems medicininis terminas - „neatmetimo reakcija“. Kažkam suveiks ta neatmetimo reakcija. Kažkas priims širdies brolį ar sesę. Ir gyvenimas, tas didysis žmogaus išbandymas, triumfas toliau tęsis. Tas šviesos triumfas prieš tamsą.
Gerumą galima įžvelgti kasdien. Jei įdėmiau pažvelgiame į žmogų. Kaip vairuotojai stabteli, kai ne gatvės perėja žingsniuoja koks nors išsigandęs šunelis. Kai prekybos centre pasiklysta ir garsiai „mama!“ užbliauna mažiukas vaikas. Pametęs mamą, nes per ilgai įsižiūrėjo į barškalą ar šokoladuką.
Savo gerumą išduodame, kai masiškai baisimės kokiu nors rezonansiniu nusikaltimu. Baisimės, nes įsivaizduojame save aukos vietoje. Širdimi žinome, ką tas vargšas žmogus jautė. Ir paradoksalu - niekaip negalime įsijausti į budelio būseną. Sakome, kad, matyt, tai išsigimėlis. Ar psichiškai nesveikas žmogus. O tai reiškia, kad esame geraširdžiai. Na, gal gyvenimo pavėtyti, paspardyti, bet vis vien geraširdžiai. Tik išoriškai nepatiklūs. Na, kam tuos savo jausmus demonstruoti? Kam praskysti? Dar prieš kitus apsijuoksiu. Pagalvos, kad esu per silpnas. Nepritaikytas gyvenimo mūšiams.
Universalioji laimės formulė
Linksminame vieni kitus, kad lietuviams maloniausia, kai sudega kaimyno daržinė. Tarsi būtume piromanų tauta. Tačiau ugniagesiai gelbėtojai tokį mitą paneigtų. Žmonės visada puola gesinti gaisrų, stengiasi kaimynus įspėti, gelbėti. Juk kaip ugniagesiai sužino apie gaisrus? Iš artimiausių kaimynų skambučių. Ir mes nežinome tų tyliųjų geradarių, kurie nuoširdžiai padeda padegėliams. Nelaimėje atsidūrusioms šeimoms padeda susirasti kitus namus.
Yra žmonių, kurie kiekvieną žiemą lesina Lietuvoje likusias žiemoti antis ir gulbes. Savo tvartuose apgyvendina paliegusius, neišskridusius gandrus. Net tada, kai visi paniškai bijojome paukščių gripo pandemijos, buvo žmonių, išdrįsusių rūpintis šąlančiomis, badaujančiomis gulbėmis. Nors gulbė nebylė niekada už tai nepadėkos. Nepraneš kokiai nors viešųjų ryšių agentūrai, kad atsiųstų į labdaros akciją televizijos operatorius, fotografus. Juk mūsų dauguma, jei prieš Kalėdas žvilgtelėtume tiesiai į širdis, kasdien vykdome labdaros akciją savo Tėvynei. Augindami vaikus. Mokydami, gindami, gydydami. Piktindamiesi neteisybe, bet vis vien neprarasdami vilties. O kokios mūsų visų viltys? Tai viena universali viltis. Geriau ir gražiau gyventi. O geriau ir gražiau gyvename, kai labiau vieni kitus mylime, užjaučiame. Visiškai paprasta laimės formulė. Galiojanti ne tik per Kalėdas. Laimingų, jaukių švenčių. Mums visiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą