Homoseksualai ir jų ideologai

Audronė SIMANONYTĖ: „Homoseksualizacijos schema - ką turėtume žinoti?“

Pamąstymai, homoseksualams žygiuojant centrine Vilniaus gatve ir homoseksualizmo biblija vadinamą knygą „After the Ball“ perskaičius

Nors jau kuris laikas gyvenu Amerikoje, toli gražu nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad Lietuva visko turi mokytis iš Vakarų. Kaip tik atvirkščiai. Turime labai daug gero, tik reikia pasistengti visa tai išsaugoti. Tačiau, kalbant apie homoseksualų judėjimą, pasimokyti tikrai reikėtų.

Imkime pavyzdžiu Ameriką. Visų pirma todėl, kad būtent čia 1969 m. nuo riaušių Niujorko „Stonewall“ bare oficialiai prasidėjo vadinamasis homoseksualų teisių judėjimas. O antra, būtent Amerikoje buvo sukurta schema, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę (kokia Amerikoje ji iki tol buvo) pakeisti taip, kad jai homoseksualizmo filosofija pamažu pasidarytų priimtina.

Turbūt ne man vienai, stebint homoseksualus, kyla klausimas: „Kodėl jie taip keistai elgiasi? Kodėl savo intymias paslaptis neša į viešumą? Kodėl visus kaltina diskriminacija, o toleranciją bando brukti per prievartą?“ Ir pan. Šiandien mano rankose - knyga, kurioje galima rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai amerikiečių Maršalo Kirko (Marshall Kirk) ir Hanterio Madseno (Hunter Madsen) bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą homoseksualams“ (1990). Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitydamas knygą supranti, kad, pasirodo, iš tiesų homoseksualai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio - pamitinguos ir nustos. Nenustos. Homoseksualai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai pakeisti visuomenę. „Patenkinkite mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsite, tuo daugiau mes reikalausime“, - sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Džeris Rubinas (Jerry Rubin).

AIDS ir... 500 sekso partnerių?!

Iš pradžių - trumpa šios knygos priešistorė. Kaip rašo amerikiečių žurnalistas D.Kupelianas savo garsiojoje studijoje „Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“, po „Stonewall“ riaušių susikūręs „homoseksualų teisių“ judėjimas, atsiradus AIDS, patyrė baisų nokautą. Plačiosios visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualų liga. Netgi pirmasis oficialus jos pavadinimas buvo GRID - „Gay related immunodeficiency disease“ (su homoseksualais susijusi imunodeficito liga). Tik vėliau, įsikišus judėjimo aktyvistams, šis pavadinimas buvo pakeistas į politiškai korektišką AIDS.

Tačiau nors ligos pavadinimas buvo pakeistas, visuomenė jos pagrindinio nešėjo neužmiršo. Požiūris į homoseksualus pasidarė toks, kad atrodė, jog homoseksualų judėjimas greitai žlugs. Jau buvo žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei.

Be to, žmonėms ėmus labiau domėtis, kodėl būtent homoseksualai taip lengvai užsikrečia šia liga, atsirado mokslinių darbų, kurie atvėrė duris į kruopščiai slepiamą homoseksualų seksualinį pasaulį. Labai plačiai komentuojamoje amerikiečių mokslininkų Alano P.Belo (Alan P.Bell) ir Martino S.Vainbergo (Martin S.Wineburg) 1978 m. studijoje „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija“ teigiama, kad maždaug 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių. Įsivaizduokite, kaip į tokius skaičius pažiūrėjo puritoniška amerikiečių visuomenė.

Negana to, nuo AIDS pradėjo mirti ne tik niekam nežinomi homoseksualai, bet ir įžymybės: 1985 metais - aktorius Rokas Hadsonas (Rock Hudson), 1988-aisiais - „ABC News“ pranešėjas Maksas Robinsonas (Max Robinson), 1993-iaisiais - baleto superžvaigždė Rudolfas Nurejevas (Rudolf Nureyev) ir t.t. Ką reiškia vien tai, kad tuo metu jau sirgo roko žvaigždė Fredis Merkuris (Freddie Mercury)!

Daugėjo ir nehomoseksualių žmonių mirčių, AIDS užsikrėtusių perpilant kraują. Plačiai nuskambėjo mergaitės iš Floridos Kimberli Bergalis (Kimberly Bergalis) istorija - ji mirė nuo AIDS, užkrėsta homoseksualaus dantų gydytojo. 1990 m. perpilant kraują buvo užkrėstas ir mirė 18-metis jaunuolis iš Indianos Rajanas Vaitas (Ryan White), šiek tiek vėliau - teniso žvaigždė Arturas Ešas (Arthur Ashe). Susiklosčius tokiai situacijai, homoseksualai suprato, kad jie turi kažką daryti.

Judėjimą išgelbėjo rinkodaros profesionalai

1988 m. JAV homoseksualų grupių konferencija Virginijoje, praminta „karo konferencija“, pakvietė du aukšto rango specialistus, prašydama sudaryti planą, kaip homoseksualų judėjimui ištrūkti iš susidariusios padėties ir kaip veikti, kad judėjimas turėtų ateitį. Harvardo universitetą baigę M.Kirkas ir H.Madsenas ėmėsi užduoties. Netgi jų priešininkai pripažino, kad jie buvo „labai protingi vyrukai“: M.Kirkas - mokslininkas neuropsichiatras, H.Madsenas - politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikų ir viešųjų ryšių srityse.

Po metų knyga „Po puotos“ buvo baigta. Įžangoje autoriai rašo, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į homoseksualus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Įdomu tai, kad būtent AIDS (kad ir kaip ciniškai tai skambėtų) jiems suteikė tokią galimybę. „AIDS mums (homoseksualams - aut. past.) leidžia save pateikti kaip aukas ir mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio. Žinoma, ši liga žmones gąsdina. Tačiau mūsų tikslas - sugalvoti, kaip sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą. Esame tikri, kad padedami AIDS mes galime tą pasiekti“.

Homoseksualizacijos schema

M.Kirko ir H.Madseno planas yra paremtas drąsia propaganda ir esminiais psichologijos bei reklamos principais. Knygos autoriai tiki, kad, sumaniai tokiu planu vadovaujantis, įmanoma tradicinei visuomenei „parduoti“ homoseksualų ideologiją.

Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos: nujautrinimo, blokavimo ir atvertimo.

Šios strategijos labai gerai paaiškina, kodėl įstojus į ES Lietuvoje atsirado tiek daug homoseksualų. Reikia manyti, kad ne homoseksualų padaugėjo, bet pasikeitė jų veikla. Tą kaip tik ir paaiškina pirmoji rekomenduojamų strategijų - nujautrinimas.

Nujautrinimas - tai nuolatinis visuomenės bombardavimas įvairia su homoseksualais susijusia informacija - straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama. „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kas nors vyksta, būkite matomi“, - patarinėja knygos autoriai. Šį informacijos srautą jie apibūdina kaip „dušą“: „Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi. O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą, mūsų kova dėl socialinių teisių bus faktiškai laimėta“.

Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie homoseksualus rašoma reikia nereikia. Kiekvienas, net menkiausias, jų judesys sureikšminamas. Visiškai neseniai vienas didžiausių interneto portalų „Yahoo.com“ kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalbos metu prisipažino, kad jis homoseksualas. Tai buvo eilinė mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujiena.

Tokia politika duoda savo rezultatų. Kai 1991 m. buvo apklausti populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ skaitytojai, iš jų 17 proc. teigiamai žiūrėjo į homoseksualus, o 1999 m. - jau 54 proc.

Kita M.Kirko ir H.Madseno strategija - blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai - paskelbti „blogais“ žmonėmis. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis ir kad taip galvoja tik jie, o likusi visuomenės dalis - priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.

Klasikinis blokavimo pavyzdys - vadinamosios neapykantos kalbos sąvokos atsiradimas. Ar kas nors iš mūsų dorai žinome, ką tai reiškia? Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų, yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų - visai nieko? Pagal homoseksualų blokavimo principą „neapykantos kalbos“ etiketė uždedama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. Tuo labiau tokiai, kuri juos smerkia. Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“.

Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu - prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką. Amerikiečiai puikiai prisimena faktą, kai per 2009 m. „Mis JAV“ rinkimus absoliuti favoritė „Mis Kalifornija“ Kerė Preidžan (Carrie Prejean) pralaimėjo konkursą, nes į klausimą, ar ji palaiko homoseksualų vedybas, ji atvirai pasakė, kad ne. Iš žiuri veidų buvo matyti, kad tą minutę ji sau parašė nuosprendį.

Ir pagaliau - „atvertimas“. M.Kirkas su H.Madsenu savo knygoje šią strategiją pristato pabrėžtinai ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią“.

Blokavimu tradicinių pažiūrų amerikiečiui norima sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į homoseksualus, o atvertimo tikslas yra parodyti, kad, jausdamas homoseksualams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su homoseksualais palaiko gerus santykius. Tam, kaip jau minėta, padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žino, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Ir jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip. Televizija - ypač galingas ginklas. „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas homoseksualas klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote, kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ - klausia knygos autoriai.

„Mums nesvarbu, meluojame ar ne, svarbu, kad geram tikslui“

Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis gali sukelti daug klausimų, M.Kirkas su H.Madsenu iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“.

Vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“. Homoseksualizmo biblijos autoriai rašo: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypač naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra - ir svarbiausia, kad tie pasiekimai, kurie šiuos žmones padarė gerbiamus, yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“, o tai - pratęsiant šių dviejų autorių mintį - jei jie - homoseksualai, labai reikalingas pliusas homoseksualams.

Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis, Besi Smit (Bessie Smith) ir t.t. Neseniai Ameriką nustebino spaudoje pasirodžiusios niekuo nepagrįstos spekuliacijos, kad prezidentas Abraomas Linkolnas buvo homoseksualas, ir jau visiškai šokiravo, kai savo orientacijos neslepiantis episkopalų bažnyčios vyskupas Džinas Robinsonas (Gene Robinson) pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus.

Apie M.Kirko ir H.Madseno knygą rašyti būtų galima labai daug. Tačiau pabaigai norėčiau papasakoti apie vieną įvykį iš šiuolaikinės Amerikos mokyklos gyvenimo, kuris kaip tik ir parodo, kad šie du homoseksualizmo aktyvistai buvo teisūs - jų planas pakeitė Ameriką.

2000 m. kovo 25 d. JAV Masačusetso valstijoje Švietimo departamento nurodymu įvyko konferencija „Mokyk“ („Teach-Out“). Vienas iš jos tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Mokiniai į šią konferenciją buvo kviečiami iš visos valstijos. Konferencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai. Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: „Ko tau nepasakoja apie seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui“ („What They Didn’t Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21“). Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu pasitelkiant grafinius vaizdus mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji paskui nemiegojo kelias paras...

Taigi turbūt ne be reikalo Lietuvos Seimui 2009 m. priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, tai užprotestavo pats Europos Parlamentas.

Romas GUDAITIS: „ Esė apie karčią tiesą, kurios niekam nereikia“

Noriu ir privalau. Kad norite - mes matome, bet kad privalote - labai abejojame. Kadangi tokiu atveju privalote tiesiai šviesiai pasakyti, jog ne viskas tiesa, kas yra Jūsų tiesa. Nebuvo Jūsų toje atsilikusioje nuo Maskvos partijoje. Mes nematėme Jūsų apsisprendimo kovoti už valstybės atkūrimą. Mes Jūsų nematėme toje partijoje - juk, būdami dar jauni, kaip galėtume pražiūrėti tokią perspektyvią Lietuvos nepriklausomybei gražuolę ir savo rankom neiškelti jos į aukštybes. Jeigu su priešiškais Lietuvos laisvei komunistais būtumėte praleidusi nors vieną (tiktai vieną!) dieną po Kovo vienuoliktosios, tai ir apie tai turėjote seniai pasakyti. Juk daugelis net klydusių žmonių evoliucionavo, nenuslėpė savo praeities. Kodėl reikia taisyti ir dailinti nutylėtos biografijos faktus? Neigti tai, kas nepaneigiama? Nejaugi manote, jog patikėsime gražiai parašytais tekstais, kokia Jūs nepriklausoma? Juk nuo kai kurių nutylėtų faktų jau esate priklausoma. Ir tai labai liūdina žvelgiant į gražiai sukurtą ir vis koreguojamą mitą. Jo ištakos netiesoje. Deja. Dėl to privalu pasakyti, kad labiau reikėtų gerbti žmones ir menkiau pasikliauti rinkimų technologijų specais. Pasamdytais, dirbančiais įvaizdžiui ir mitui - taip pat deja. Ir labai atsiprašome, kad nepučiame į vieną dūdą su pataikūnais ir Jūsų sąjungininkais bei rėmėjais. Kaip mes matome, visi oponentai seniai yra Jūsų priešai, ir net rusų agentai. Ir jų vis gausėja. Kuo veikla sėkmingesnė ir kuo efektyviau mitinė asmenybė veikia lietuvių tautos, Lietuvos naudai, tuo priešų tik daugės. Vadinasi, ir kovoti reikės. Tokia šios sėkmės dialektika. Juk balsuos beveik šimtas procentų. Už.

Mes jau turime patirties - Jūs griežtai kovojote su oligarchais, tačiau taip ir nesužinojome nė vienos nevidonų pavardės (kovoti su anonimais visados efektyviau), Jūs puikiai sutvarkėte šilumos ūkį ir statėte atominę net tada, kai referendumu žmonės pasakė, ką mano apie tas statybas, o Jūs pasakėte, ką manote apie jų valią. Tiktai Jūsų išmintingo vadovavimo dėka makroekonomika buvo taupi, o dabar jau pužoja kaip tešla ant mielių. Visi valdžioje darė klaidų, visus Jūs taisėt, vertus Jūsų dėmesio aukštinote, nevertus - žeminote, tačiau pati nė karto nesuklydote. Per penkerius metus anė klaidelės - ir tai Lietuvos rekordas!

Ir štai vizitas į ligoninę. Iki jo mes žinojome, jog griežtus nurodymus - kad jie būtų ištransliuoti, propagandistų išliaupsinti - paprastai duoda vadovai tironai iš Rytų. Stalinas juk tik vieną sykį iškišo nosį fronte prie Volokolamsko, bet nuo kanonadų greitai nulindo į giliausius bunkerius, Mao sėkmingai vadovavo mažųjų aukštakrosnių statybai komunistų nustekentų valstiečių kiemuose, duodavo vertingų nurodymų perplaukdamas upes, Kimai Šiaurės Korėjoje nurodinėjo ir tebetęsia pamokymus, kaip sėkmingai numalšinti badą kemšant į skrandžius žalią žolę, nepaliauja vadovavęs ir vis viešai nurodinėjęs Putinas (ir skraidyklėm skraido su gervėm, ir antikines amforas atranda, ir į narvus pas plėšrūnus lenda), o Lukašenka šiurpina visą Baltarusiją prieš televizijos kameras ir pavaldinius su bloknotėliais ir pieštukais nurodymams pasižymėti, atleisdamas Minsko turgaus ar kokio sovchozo direktorių. Aš jau maniau, kad Lietuvoj nieko panašaus neišvysime - juk demokratinė šalis, bet kur tau - tikrovė pranoksta lūkesčius: ak, vizitas! Ir tai juk ne kokie asmeninio kino operatoriaus klipeliai apie knygų dalijimus, pasiplaukymus Niujorke, šventes su vaikučiais, kreipinius per visas televizijas su gražiais žodžiais apie Vasario šešioliktąją, sveikinimus ir kitus malonius niekučius išplautoms tautiečių smegenims už tų pačių tautiečių pinigus Prezidentūros biudžete, - mes matome netvarkoje ir skurde (ta ligoninė puikiai parinkta) TVIRTĄ ASMENYBĘ, kuri ain cvai sutvarkys tą ligoninę - juk vien pokalbiai su personalu, ligoniais ko verti (gaila, kad dėl priešų pinklių neparodyti tualetai ir mes neišgirdome, kokie jie turėtų būti, tačiau tas bus slaptoje pažymoje ir sukeltoje isterijoje dėl jos). Kaltininkai aiškūs, problemų sprendimo būdai - dar aiškesni, be reikalo ministras Vytenis niurna apie rinkimų kampaniją. Šis vizitas simbolizuoja tik RŪPESTĮ DĖL ŽMOGAUS, TĖVYNAINIO.

Ilgai ieškojau meninio rakto įsitikinti, kodėl, girdi, noriu ir privalau, kodėl jau paneigta netiesa, o viskas yra tik švaru ir tiesa, pagaliau ėmiau fantazuoti, jog taip pat privalau pasakyti karčios tiesos apie sistemą, kuri kvailina piliečius ir yra įsitikinusi, kad tik ji, sistema, sprendžia ir deleguoja, kad tik jos dėka žmogus privalo pagal dailias taisykles gražiai dumti akis. Ir atradau paslaptį: šlepetės! Mūsų politikos simbolis, mūsų sistemos tikroji dvasia yra šlepetės! Laimingas sėkmingosios veiklos demokratijos ir laisvės idealų šviesoje amuletas! Štai po ligoninės, po griežtų nurodymų, kai aiktelėjo visa šalis ir kai pasidarė aišku, kad vieno vizito pakako kardinaliems pokyčiams sveikatos apsaugoj, kai pataikūnų chorai be jokių maivymųsi išdainavo: ak, kaip teisingai jūs pasakėte! - ateina eilė patogiam poilsiui kabinete, rūmuose. Tą egzistencinį buvimą ir simbolizuoja šlepetės, todėl ne apie didvyrius daina ir jų garbingą kelią - apie šlepetes, kai darosi nebesvarbu, ar šlepetės egzistuoja materialiu pavidalu, taip sakant fizine forma, ar jos tėra neafišuojama, bet tokia būtina idėja. Galimas daiktas, jog paslaugūs dvariškiai, pataikūnai ir kiti įsitiekiantys jų akyse nematė ir nematys, tačiau mums tam ir duotas asociatyvinis, vaizdinis mąstymas, kad veiklos credo išreikštume šlepetėm ir šitaip iškraipytume tiesą apie asmenį, kuris vai dar daug kam duos pipirų pats likdamas tyras kaip aniuolas. Tiesą meniškai iškraipyti ir kad ji atrodytų anei velnias, anei gegutė - mums juk ne pirmiena. Po didingų darbų tautos ir valstybės labui juk visados laukia šlepetės. Kaip simbolis, kaip priminimas jums, jog niekur po sėkmingos kadencijos aš neketinu išeiti. Rinkite. Ir būkite laimingi išrinkdami seniai išrinktą MANE. Juk taip nusprendė mano šlepetės.

Šlepetes, kurios po vizito, sudrebinusio visas ligonines (mes, pacientai, tuos pokyčius jau pajutome savo kailiu), tikrai pasiliks Daukanto aikštės rūmuose, kaip simbolį perkelkime į mūsų politinę sistemą. Ir nuleiskime ją ant patogiai įsitaisiusios partinės nomenklatūros - Seimo narių, išrinktų pagal partijų sąrašus. Išrinktų sąlygiškai, kadangi šie šlepetininkai, dažniausiai visiems laikams atšlepsėję į Seimą, už savo pasiaukojimą atsiskaito tiktai sau ir savo patogiems gyvenimėliams. Seimo rutinos kasdienybėje jie - dar su batais ir elegantiškais bateliais, bet iš tikrųjų - jau su šlepetėm ar apsiginklavę jų idėja. Virš jų tvyro šlepetiško patogumo ir snūduriavimo aura. Ar prisimenate, kaip mes kovojome su nomenklatūra? Tikrai - nomenklatūros dabar su žiburiu nerasi. Yra - su šlepetėm atėjusieji. Ir niekados neišeisiantys. Nes ši rinkimų sistema labai paranki šlepetėms. Todėl ir eina vyrai žmonos, tėvai sūnūs - kadangi, paneigdami nomenklatūrą, mes atvėrėme subtilų kelią anūkams. Jie ateina, jie - bus. Paveldimi dinastiniai šlepečių tradicijų bruožai dar laukia įdėmaus žvilgsnio. Formuojasi politikų klasė, o virš jos aš matau puikiai įsikūnijusią šlepetizmo idėją.

Dabar, kai jai mes išgirdome apsireiškimą ir kad kandidatė yra nepriklausoma, galima savęs paklausti, kaip šlepetės idėja suderinama su nepriklausomumu. Palikime šiuos klausimus apmąstymams. Nepriklausomumas - nuo ko? Nuo sistemos, kurios hierarchiniame smaigalyje esu? Nuo principų, kurie viešai vieni, neviešai - visai kiti? Nuo savo neklystamumo?

Mano Sūduvoj nerimtą žmogų, daug šnekantį, nieko nedarantį, vadindavo skystimu. Įmantri, demokratiją aukštinanti, aiškinanti, auksaburniškų kalbos padargų niekados neataušinanti frazeologija, deja, sudaro mūsų politikos esmę. Skysta politika, skystimų politika. Čia nyksta ribos tarp pozicijos ir opozicijos. Čia svarbiausias patogus buvimas, kurį užtikrina ne Konstitucija, kaip manote, - o šlepetės. Todėl vyriausioji vadė ir taria: noriu ir privalau. O mes kaip tie Anderseno siuvėjai privalome pasakyti apie šlepetes - tiesa, norinti ir privalanti neigia savo ryšius su šlepetėmis, tačiau mes privalome pasidalyti savo įspūdžiais apie tai, ko oficialiai nėra.

Formali valstybė! - štai šlepečių kastos svajonė. Šalta, formaliai biurokratizuota valstybė, tarnaujanti ne žmogui, o kastai. Supuvusi politinė sistema ir puikiai joje parazituojanti, veiklą imituojanti šlepetininkų kohorta (joje gali būti ir pasitaiko įsimaišęs vienas kitas sąžiningas žmogus, bet tai nieko nekeičia) negina nacionalinių interesų - savo gimtosios kalbos, žemės, tradicijų, moralės, nacionalinės kultūros, mėgaujasi bendraeuropinės politikos standartais ir gerove, ji suinteresuota pataikauti ir kopijuoti, ji bijo bet kokio savitumo. Originalesnės, maištingesnės idėjos labai nepatinka šlepečių kastai - juk tai grėsmė karjeroms ir šlepetėms.

Ir jokios frazės, jokia rafinuočiausia kazuistika, jokie mokslingiausi išvedžiojimai apie mūsų demokratiją, apie mūsų nepriklausomybę negelbės - mums visiems reikia diagnozuoti ir pradėti gydyti negalią. Gydytis nuo asmenybių, kurios įžūliai pasitiki savo jėgomis nuvesti mus į bedraeuropinį rojų be nacionalinių valstybių, atsižadant savęs. Sunku pasigydyti nuo šlepečių sindromo - ligos, kurios nepripažįsta jokia sveikatos organizacija, juolab kad užsikrečiama ja nuo skystos politikos (ak, kaip vulgaru ir neskoninga!), tačiau pradėkime.

Svarbus žingsnis būtų ponios išsiuntimas į Briuselį. Juk demokratinę šlepečių tradiciją Europoje ji galėtų įgyvendinti kuo sėkmingiausiai. Tegul tenai nori ir privalo į sveikatą. Rūpinsis Lietuva ir mumis visais, tačiau gal tada greičiau išgysime nuo savų vaistų ir be svetimų receptų.

P.S. Apsidairau - ir idiliškai sučiurleno įprastinės frazės, juk viskas vyko ne pagal mano primestą schemą, o pagal papročius politikos, kuri ne skysta, o labai giliai prasminga! Štai pavyzdys - mūsų pozicija, mūsų parašai dėl „koalicijos partnerio“, atvirai veikiančio prieš Lietuvą, o štai - atsakymas šlepetininkų: mums nusispjauti ir ant jūsų, ir ant mūsų parašų! Bravo! Eitume, sakau, pas Respublikos prezidentą - moralinį autoritetą, stiprią, nebijančią palaukti prieš srovę asmenybę, taikų, principingą ir su visais ieškantį tiesos žmogų, bet dabar nėra kur eiti dėl aukščiau minėtų priežasčių. Ir dėl išsirikiavusios bereikšmių kandidatų eilutės, ir dėl to, kad aukščiau - tik viską seniai jūsų labui išsprendusios MANO ŠLEPETĖS IR JŲ DELEGUOJAMA RENKAMA AŠ!

Klausimas toks: ar mes sutinkame, kad mus valdytų paveldima šlepetininkų kasta ir jos aukščiausiasis įsikūnijimas Daukanto aikštėje? Jei nekeliame šiuose rinkimuose savo kandidato - vadinasi, sutinkame, jog šlepetė ilgam nugali protą!

Vytautas RADŽVILAS: „Antisąjūdinės kontrrevoliucijos įšalas“

Jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje skamba raginimai nesigręžioti į praeitį ir žvelgti tik į ateitį. Raginantieji žvelgti tik į ateitį žino, ko nori: paversti patiklius savo klausytojus istorijos neišmanančiais ir - truputį pratęsime šį seną posakį - todėl lengvai valdomais vaikais. Kaip tik jie įtikinėja, kad praeitis yra tai, ko nebėra, nors ji niekada nedingsta, nes, pasak vienos iškilios mąstytojos, yra jėga, stumianti mus į ateitį. Žodžiais menkinant praeities pažinimo svarbą, iš tikrųjų vadovaujamasi G.Orvelo (G.Orwell) knygos išgarsintu principu, kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. Juk pastangos ištrinti net palyginti nesenų įvykių atminimą yra ne kas kita kaip siekis valdyti praeitį, o su ja - ir dabarties bei ateities tikrovę.

Tenka pripažinti, kad šios pastangos buvo sėkmingos. Visuomenės atmintyje taip ir neįstrigo vertas ypatingo dėmesio, galbūt net svarbiausias Lietuvos naujausios istorijos įvykis. Jį gaubia kapų tyla, jis nėra minimas, o ką jau kalbėti, kad būtų analizuojamas net moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose darbuose, kuriuose tyrinėjama vadinamoji aksominė 1988-1992 m. revoliucija. Šis įvykis - tai dar sunkiausiu kovos už Nepriklausomybę tarpsniu tyliai prasidėjusi, o valstybingumą visiškai atkūrus vis labiau įsibėgėjusi ir galiausiai laimėjusi antisąjūdinė kontrrevoliucija. Jos pergalė reiškė tai, kad vėl tapusioje suverenia valstybe Lietuvoje tyliai ir nepastebimai buvo atkurtas antidemokratinis nomenklatūrinis politinis režimas. Todėl mąstant apie krašto ateitį būtina šį nepelnytai užmirštą, o gal net deramai niekada ir nesuvoktą įvykį grąžinti į visuomenės atmintį ir viešų diskusijų lauką, nes jis jau ketvirtį amžiaus daro pragaištingą poveikį tautos ir atkurtosios valstybės raidai.

Nesigilinant į šiuo atveju nesvarbias detales, galima pasakyti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo dviejų stipriausių ir įtakingiausių to meto politinių sambūrių - Sąjūdžio ir LKP - veiksmų ir sudėtingų jų santykių bei kompromisų rezultatas. Antisąjūdinė revoliucija lygiagrečiai vyko abiejose stovyklose.

Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta „valyti“ iš judėjimo žmones, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio „valymo“ taikiniais pirmiausia tapo tie sąjūdininkai, kurie gana anksti pajuto ir išdrįso atvirai prabilti, kad daugeliui patekusių į valdžią bendražygių tautos reikalai nerūpi, o pats valstybės atkūrimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikinės demokratijos taisyklės draudžia atsikratyti kritiškesnių ir todėl „nepatikimų“ bendražygių juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis būdas - pasitelktas liūdnai pagarsėjęs vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūris. Neverta manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į „tikrųjų patriotų“ ir „revoliucijos sargybinių“ vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio „radikalų“ siautėjimas. Gerai suplanuoti ir „nematomos rankos“ meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo „taikinius“ jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo, veikiau - teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, svajojusius ne apie nomenklatūrinę neosovietinę, bet apie demokratišką ir modernią nacionalinę valstybę. Atsijojus „nepatikimuosius“, iš tirpstančio Sąjūdžio likučių išsikristalizavo nomenklatūrinis būsimųjų „konservatorių“ branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl „valymo“ praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė „nepraktiškus“ pirmeivius pakeitę tik ką iškepti „patriotai“, kurių biografijos bylojo, kad dar vakar jie buvo uolūs komunizmo statytojai.

Panašiai buvo „apsivalyta“ ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios LKP stovykloje. Kad LKP atsiskyrė nuo TSKP vedama ne tautinių ir valstybinių paskatų ir kad ji nematomais idėjiniais ir politiniais ryšiais liko susaistyta su „platformininkais“, atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausiojoje Taryboje išsakytas požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo jo išvakarėse: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Nėra akivaizdesnio įrodymo, kad nuo Maskvos atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis. Kadangi konformistai šioje partijoje visada buvo absoliuti dauguma, „apsivalymas“ nuo Sąjūdžio „svetimkūnių“ ir jų paskleisto „idėjinio užkrato“ vyko dar sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir ją rėmę sąjūdinės dvasios LKP nariai buvo „neutralizuoti“ ir pamažu išstumti iš partijos prisidengiant kilniai skambėjusiais jos „demokratizavimo“ šūkiais. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužėtų ne tik tuntas iki tol nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų išsilaksčiusiai „platformininkų“ partijai priklausiusių „herojų“ veidai.

Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų „valymas“ neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Tiesą sakant, dabar neatrodo keista, kad jis taip ir liko „nepastebėtas“ ir tebėra nutylimas net akademinėje literatūroje. Juk prikėlus šį epizodą iš užmaršties tektų atsisveikinti su iki šiol vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos „išsilaisvinimą“, arba šį pasakojimą reikėtų smarkiai tikslinti. Jeigu šis „valymas“ taptų rimtai analizuojamu ir plačiai svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Tik ką ištrūkusi iš geležinių imperijos gniaužtų Lietuva akimirksniu tapo ir iki šiol tebėra antisąjūdinės kontrrevoliucijos įšalo sukaustyta žeme.

Romualdas OZOLAS: „Apie Konstituciją ir Konstitucinį Teismą“

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pirmoji tokios galios Lietuvos Konstitucija, tikrąja to žodžio prasme istorinė. Bet dar ne istorijoje. Nes trys fundamentaliausieji jos postulatai: suverenitetas priklauso Tautai, Valstybę kuria Tauta, o Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, - yra paskelbti konstitucine norma bei pamatiniu valstybės principu ir projektuoja Lietuvos ateitį, į konstitucingumo reikalavimus orientuodama visas tautos politines pajėgas ir jų susirėmimus. Gal jau būtų tikslinga surengti solidžias konferencijas ir diskusijas, kiek mūsų valstybė realiai nepriklausoma ir demokratinė, tačiau tai būtų greičiau politiniai forumai.

Kalbant apie Konstitucinį Teismą ir jo paskirtį, vertinti reikėtų be jokios politikos - tik pagal tai, kaip jam sekasi ginti valstybę prižiūrint Seimo, prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą.

Mąstydami apie Lietuvos Konstituciją 1988-1992 metais, mes ryškinomės ir jos filosofinius pagrindus. Tada niekam nebuvo svetimas supratimas, kad visa kūryba, taip pat ir teisės kūryba, remiasi trimis žmogaus galiomis - valia, protu ir sąžine. Valia yra kiekvienos iniciatyvos ištaka, protas yra žmonių valių bendravardiklinimas, arba susitarimas, o sąžinė - susitarime dalyvaujančiųjų moralinio patikimumo riba, teisės atveju - valstybės asmeninės išdavystės slenkstis. Visa tai kartu yra Tautos dvasios ir kultūros (taip pat ir teisės kaip kultūros dalies) intelektinis turinys.

Nenuostabu, kad Lietuvos Konstitucijoje tie Tautos kūrybingumo pradai arba galios fiksuoti absoliučiai aiškiai: Tauta inicijuoja valstybę (valia) ir toliau ją projektuoja įstatymais (protas). Kas svarbu ne mažiau - Konstitucija visiškai aiškiai Tautos atstovavimo galias paskirsto tarp svarbiausių valstybės institucijų - Parlamento, Vyriausybės ir prezidento, kuris Lietuvoje, vienoje iš nedaugelio Europos valstybių, renkamas tiesiogiai. Tiesioginio atstovavimo galia teikia tam tikros principinės įtampos tarp Seimo ir prezidento, tačiau - jeigu teisingai atsimenu - jų veiklos, t.y. teisės aktų, teisėtumo problemas sakėme nesunkiai išspręsiant Konstitucinį Teismą.

Šiandien, kai girdi Konstitucinio Teismo sprendimus, pagal kuriuos įvairios valstybės institucijos viena po kitos darosi neatskaitingos Seimui, norom nenorom klausi, kas atsitiko. Kur lūžta mūsų projektuotosios sąsajos?

Jeigu sutiksime, kad Seimas iš principo yra nors ir ne vienintelė, tačiau aukščiausioji Tautos valios protingos raiškos vieta (o Konstitucija abejonių šiuo klausimu nepalieka: kad ir kokias galias asmeniškai įgytų prezidentas, dėl neteisėto tų galių panaudojimo yra galima prezidento apkalta, ir ji turi vykti ne kur nors kitur, o Seime), taigi, jeigu Seimas, kaip tai nurodo Konstitucija, juridiškai yra aukščiausia Tautos atstovybė, tai ar Tautos suvereninių galių raišką iš principo ir konkrečiai ribojantys Konstitucinio Teismo sprendimai gali būti laikomi teisingais ir teisėtais? Ar tai nėra apskritai už nacionalinės teisės ribų išeinantys sprendimai? Sprendimo dėl generalinio prokuroro atveju vienintelis racionalus paaiškinimas galėtų būti toks, kad jis padarytas remiantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos teise. Tačiau kur šiuo atveju buvo nukišta Lietuvos Respublikos Konstitucija?

Kaip tokia situacija klostėsi? Priežasčių - ne viena. Visų pirma - dėl Seimo neregėto nepopuliarumo, valstybės degradavimo propagandistams leidžiančio laikyti jį neprotingu. Įtakos turėjo visų prezidentų (nors ir skirtingas) populizmas. Esminis faktorius - dviejų skirtingais pamatiniais principais besiremiančių teisės sistemų - nacionalinės, kurios atskaitos taškas yra Tauta, ir eurosąjunginės, kuri paremta individu, - susikirtimas naujojoje Lietuvos teisėkūroje. Ir - be abejo - pirmoji Lietuvoje prezidento apkalta, Konstituciniam Teismui suteikusi jam nepriklausančių galių. Ir pati svarbiausia priežastis - per pastarąjį dešimtmetį sukurta ir įtvirtinta doktrina, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra lygiaverčiai su Konstitucija, o kai kuriais atvejais - viršesni už ją, nes yra į naujas gyvenimo sąlygas atsižvelgiantys sprendimai, arba „gyvoji Konstitucija“. Taip Konstitucinis Teismas pakyla virš pačios Konstitucijos.

Kol nėra aktų, išreiškiančių Seimo, prezidento ar Vyriausybės valią, Konstitucinis Teismas neturi ką veikti. O veikdamas negali aiškinti nieko kito, tik šių aktų atitiktį Konstitucijai. Šiuo metu jis yra pernelyg giliai įklimpęs į Lietuvos politinių galių žaidimus ir toliau griauna savo konstitucinę paskirtį.

Negalima pateisinti ir tų Seimo narių, kurie užuot politinėje kovoje apgynę ir praktikoje įrodę savo juridinių aktų pagrįstumą, puola aiškintis į Teismą, dargi konsultuotis (kas yra visiškas absurdas), o jei Konstitucinis Teismas jų neparemia, tai siūlo keisti Konstituciją. Nėra reikalo keisti Konstituciją, riboti Konstitucinio Teismo galių ribas, pakanka jų paistyti. Konstitucija - ne „Lego“ kaladėlių konstrukcija ar kojų pašluostė savo politinei karjerai, o ir Konstitucinis Teismas padarytų kur kas daugiau gero, atsisakydamas priimti prašymus, ypač tokius, už kurių - labai praktiškos, ypač su biudžetu susijusios, pasekmės. Konstitucinis Teismas aiškina tik įstatymu paverstą politinę valią, o ne pačią politinę valią dar iki įstatymo, ką, deja, padarė priimdamas prezidentės prašymą išaiškinti generalinio prokuroro nepriklausomumo ir atleidimo iš pareigų tvarką.

Deja, čia mes jau išeitume už valios bei proto ir įžengtume į sąžinės valdas, kurias kol kas dominuoja baimė arba veidrodinis jos atvaizdas - lengvabūdiškai susitaikėliška neatsakomybė.

Tomas BAKUČIONIS: „Kokio prokuroro Lietuvai reikia“

2014-ųjų Sausio 16 d. Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimų kai kurių nuostatų išaiškinimo“. Konstitucinis Teismas be kita ko nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas, kurioms Seimas, Respublikos prezidentas ar Vyriausybė turėtų pritarti. Tai Konstitucinis Teismas laiko prokurorų nepriklausomumo varžymu.

2003 metais priėmus Konstitucijos 118 str. pataisą bei Prokuratūros įstatymo naują redakciją atrodė, kad „kišeninių“ prokurorų laikai baigėsi, generalinis prokuroras tapo nepriklausomu nuo visų valstybės valdžios grandžių. Po šių pataisų Konstitucinis Teismas nesyk aiškino, kad „...prokuratūra - tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama prie Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės valdžią vykdančių institucijų“. Tačiau Prokuratūros įstatymo 2 str. nuostata „Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą“ tarsi grąžina ją į teisminės valdžios orbitą. Teisinė logika kužda, kad taip ir turėtų būti. Daugumoje užsienio valstybių prokuratūra yra arba teisminės valdžios dalis, arba atlieka Vyriausybės „advokato“ funkcijas, o generalinio prokuroro ir teisingumo ministro pareigas vykdo vienas asmuo.

Šiandien aiškaus atsakymo į esminį klausimą, kas apskritai yra prokuratūra mūsų valstybės organizme, neturime.  Stebint ir analizuojant prokuratūros veiklą, rezonansinių bylų atgarsius, susiduriant praktiniame darbe su prokurorų procesiniais sprendimais, kyla dar daugiau klausimų. Vienas klausimas išties kelia nerimą, kas turima omeny abstrakčiai sakant „specifiniai valdingi įgaliojimai“? Ar toks aiškinimas nereiškia „valstybės valstybėje“? Ar demokratinėje politinėje santvarkoje (tokią bent deklaruojame) iš esmės leistina, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas pareigūnas nebūtų atskaitingas tautai ar jos atstovybei? Kita vertus, ar šiandien esminiais ir prioritetiniais valstybės gyvenimo klausimais generalinis prokuroras išties yra nepriklausomas? Turiu omeny generalinio prokuroro laikyseną SNORO informacijos nutekinimo byloje, buvusių FNTT vadovų V.Gailiaus ir V.Giržado atleidimo istorijoje, pagaliau dar vienoje tarnybinės informacijos nutekinimo byloje, kurioje kyšo Prezidentūros ausys. Ar išties dabartinis generalinis prokuroras buvo nepriklausomas nuo jį paskyrusios prezidentės? Ar per pastaruosius 10 metų Lietuva turėjo generalinį prokurorą, kuris iš tiesų ir visais atvejais veiktų kaip savarankiškas ir nepriklausomas valstybės bei visuomenės interesų sergėtojas. Juk būtent po 2003 metų Prokuratūros įstatyme atsirado naujas - viešo intereso gynimo institutas. Tačiau tai yra dar platesnė tema, reikalaujanti atskiros publikacijos ir diskusijos. Trumpai pasakyčiau tik tiek, kad atvejai, kuomet prokurorai imasi ginti viešą interesą, yra ganėtinai reti.

Kita problema, kad politikai niekaip negali išsigydyti nuo noro kištis į teisėsaugos institucijų darbą. Anuomet prasmingą iniciatyvą palaikęs tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, dabar jau būdamas Darbo partijos vicepirmininku ir Seimo NSGK pirmininku, susirūpino parlamentinės kontrolės generaliniam prokurorui stiprinimu. Tad kuriuo Paulausku reikėtų tikėti, anuo, Seimo pirmininku, pasisakiusiu už prokuroro nepriklausomumą ar dabartiniu - Darbo partijos vicepirmininku, pasisakančiu už didesnę parlamentinę kontrolę prokuratūrai?

Esminis aspektas yra prokuratūros sistemos santykis su visuomene ir valstybės valdžia, prokurorų atskaitomybė bei atsakomybė. Įstatymuose yra viena kontroversiška detalė. LR Konstitucijos 74 straipsnis skelbia, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, <...> Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų....> Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Teismų įstatymo 72 straipsnio 1-e dalyje nustatyta, kad Apeliacinio teismo teisėją Seimo pritarimu skiria Respublikos prezidentas. Pagal Konstitucijos 118 str. 5 dalį generalinį prokurorą taip pat skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas Seimo pritarimu (analogiškai ir pagal LR Prokuratūros įstatymo 22 str.). Tiek Apeliacinio teismo teisėjas, tiek generalinis prokuroras į pareigas yra skiriami analogiškai  - Prezidento, gavus Seimo pritarimą. Tuo tarpu apkaltos institutas Seimo iniciatyva numatytas tik Apeliacinio teismo teisėjams. Vadovaujantis tokia teisine logika, visiems teisėsaugos sistemos pareigūnams, skiriamiems ir atleidžiamiems vienoda tvarka (Seimo pritarimu skiriamiems prezidento) privalėtų būti taikomi vienodi teisinės atsakomybės pagrindai ir standartai. Tiek dabartinėje, tiek ankstesnėse Prokuratūros įstatymo redakcijose priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų generalinį prokurorą atleisti iš pareigų. Spręsti, ar generalinis prokuroras sulaužė priesaiką ir tuo pagrindu jį atleisti, gali tik prezidentas. Tačiau nesant įstatymiškai įtvirtintų aiškių pagrindų ir kriterijų, kas laikytina priesaikos sulaužymu, atsiranda pavojus, kad prokuratūros taps politinių intrigantų ir manipuliatorių įrankiu. Esminis klausimas, kas yra mažiau pavojinga demokratijai ir teisėtumui, ar kai generalinis prokuroras yra priklausomas nuo prezidentės (turint omeny paskutiniąsias rezonansines bylas), ar kai generalinis prokuroras priklauso nuo Seimo, kurio valdančioji dauguma niekaip neišsimėžia nuo kriminalinių elementų ir Lietuvos valstybę dergiančių politikierių. Todėl esant dabartiniam generalinio prokuroro paskyrimo ir atleidimo reglamentavimui, trūksta saugiklių, kuriuos galėtų užtikrinti būtent apkaltos mechanizmas generaliniam prokurorui, tačiau tam reikia 3/5 Seimo daugumos ir Konstitucijos 74 str. pataisos. Tokiu būdu būtų išsaugota parlamentinės demokratijos atsvara prieš prezidentinę autokratiją, bei demokratinis prokuratūros santykis su visuomene.

Jonas VIZBARAS: „Ar visuomet reikia skubėti?“

Privatizavimo teorinės klaidos ir skubotas jo organizavimas atnešė Lietuvos žmonėms didžiulius nuostolius. Jie buvo tokie dideli, kad dauguma žmonių iki šiol negali pamiršti. Tačiau šiuo metu politikai pasiryžę daryti naujus veiksmus, neatsižvelgdami į iškilusią didelę riziką. Kalbu apie euro įvedimą. Pagal stojimo į ES sutartį eurą anksčiau ar vėliau reikės įvesti, bet yra klausimas, ar jį reikia įvesti 2015 metais? Euro zona dar labai nestabili ir neaiški, be to, nesukurta patikima Europos bankų sąjunga (EBS).

Europos Sąjungos valstybių finansų ministrai praėjusių metų spalio mėnesį tik pradėjo žengti bankų sąjungos kūrimo link. Jie patvirtino priežiūros mechanizmą, kurį vykdo Europos centrinis bankas (ECB). Tačiau kelia abejonių, kad ECB prižiūrės daugiau kaip 130 bankų iš 18 euro zonos valstybių. Tiesa, nustatytos priežiūros imsis ne iš karto. Šių bankų lauks testavimas bei auditas. ECB nenorėtų prisiimti finansinės rizikos. Ministrai nesutaria, kas mokės už bankų balansuose rastas skyles. Po testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ir audito skyles bankų balansuose vis dėlto teks užkamšyti kažkieno pinigais. Pietų Europos valstybių finansų ministrai mano, kad ši našta galėtų kristi ant mokesčių mokėtojų pečių. „Vokietija reikalaus, kad mokesčių mokėtojų pinigais nebūtų kamšomos skylės bankų balansuose - jas turėtų padengti bankų savininkai“, - sakė Vokietijos finansų ministras. ES ekonomikos pinigų reikalų komisaras Olis Rehnas (Olli Rehn) pritaria, kad „sąskaitos turėtų būti apmokomos iš privačių kišenių. Jas turėtų padengti bankų savininkai, akcininkai ir kreditoriai“.

Antrasis bankų sąjungos ramstis - bendras bankų pertvarkymo mechanizmas. Jeigu bankai patirs bankrotą ar bus reorganizuoti, dauguma finansų ministrų sutaria, kad naujų lėšų bankams galėtų suteikti sunkumų patiriančioms euro zonos šalims gelbėti sukurtas Europos stabilumo mechanizmas (ESM). Tačiau Vokietijos, kuri į ESM fondą moka didžiausias sumas, finansų ministras mano, kad toks sprendimas nepriimtinas.

ES finansų ministrai vis dar ginčijasi dėl trečiojo bankų sąjungos ramsčio - centrinės institucijos, likviduosiančios bankrutavusius bankus, sukūrimo. Kiek žinoma iš praeities, panašūs piniginiai susitarimai greit neįvyksta. Nežinome, ar jie bus pakeliami mažoms ir ne per daug turtingoms valstybėms. Ar minėtiems fondams sudaryti neteks skolintis labai nepalankiomis sąlygomis. Taigi ar ne per daug rizikinga eurą įvesti 2015 metais? Tuo labiau, kai mums nebūtina lenktyniauti ir skubėti, nes staiga galima įkristi į tokią skolų duobę, iš kurios negalėtume išlipti nei mes, nei mūsų anūkai. Ar nebus aklas skrydis į euro zoną, į tą nežinomybę? Valstybės skola jau artinasi prie penkiasdešimties milijardų litų.

Labai pritarčiau tokioms lenktynėms, kurios siūlo pagyvinti darbo našumą, sumažinti emigrantų ir padidinti grįžtančių į Tėvynę skaičių. Labai pritariu, kai imamasi energingų veiksmų nelegaliam verslui ir šešėlinei ekonomikai sumažinti bei sukurti daugiau darbo vietų. Taip pat atėjo laikas pradėti mažinti valstybės skolą.

 O kaip su demokratija? Spaudoje yra nemažai teiginių, kad ES šalyse demokratijos vis mažiau. Anksčiau Europa buvo demokratijos bastionas. Šiandien bet kuri ES valstybė, kurią valdo euro fanatikai, stengiasi apeiti referendumus ir priimti vienpusiškus sprendimus. Aiškiai vyksta nacionalinių valstybių naikinimo procesas. Bet tautiškumas nėra tik gražus mitas. Su tautiškumu reikia skaitytis. Dauguma Europos valstybių yra susikūrusios tautiniu pagrindu. Negi jau pamiršta, dėl ko subyrėjo Sovietų Sąjunga. Tačiau valstybių sąjunga ir valstybių federacija nėra tas pats. Valstybė stojo į valstybių sąjungą, o ne į federacinę valstybę. Tokioje valstybėje finansus tvarkančios institucijos visuomet remiasi principu „Vienas euras - vienas balsas“. Vadinasi, kiekvienai mažai valstybei federacija pakištų peilį po kaklu. 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“