„Vakaro žinios“ domėjosi, kokios pagalbos ar atvirkščiai - bėdų galima sulaukti naudojantis populiariausiu šalyje socialiniu tinklu „Facebook“.
Padeda skurstančioms šeimoms
Pastaruoju metu socialiniame tinkle taip pat ypač populiarėja įvairios grupės, į kurias buriasi geros valios žmonės, norintys padėti skurstančioms šeimoms. Daugelio Lietuvos miestų gyventojai dalyvauja tokių grupių veiklose, skelbia apie pažįstamos šeimos liūdną istoriją ir kviečia internautus prisidėti pagelbstint daiktais, drabužiais ar maistu. Viena didžiausių tokių grupių socialiniame tinkle „Facebook“ yra „Pagalba visos Lietuvos šeimoms“. Jos administratorė ir įkūrėja Loreta Mickūnaitė sako, jog keliolika tūkstančių narių turinti grupė ėmė plėstis aktyvių socialinio tinklo vartotojų dėka. Pasirodo, viskas prasidėjo nuo vieno pagalbos prašymo, kuriuo Loreta pasidalijo įvairiose „Facebook“ grupėse. Pamačiusi, kad norinčiųjų padėti - gausus būrys, ji nusprendė, jog socialinis tinklas gali būti puikus įrankis tokiai veiklai. Jau po metų socialinio tinklo grupės veikla buvo įteisinta įkuriant viešąją įstaigą.
Su parama kasdien dirbanti moteris pastebi, jog socialinis tinklas - gana patrauklus ir patogus įrankis tokiai veiklai. Loreta sako, jog toks interaktyvus susisiekimas yra patogus ir dėl to, kad paramos prašytojai ir gavėjai dažniausiai yra iš skirtingų savivaldybių. „Praktika parodė, jog daugiausiai pagalbą siūlančių žmonių yra iš didžiųjų miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. O daugiausiai pagalbos prašo žmonės iš regionų, kuriuose didesnis nedarbas, mažiau užimtumo, galimybių“, - teigia Loreta.
Loreta kasdien sulaukia gausybės pagalbos prašymų ir norinčiųjų prisidėti kreipimųsi. Skirtinguose šalies miestuose gyvenantiems žmonėms padėti ir pagalbą suorganizuoti padeda įvairios institucijos bei organizacijos. „Socialinėje erdvėje savo grupės nariams taikome griežtas taisykles, kad nebūtų jokių įžeidinėjimų, negražių komentarų. Prie pagalbos prašymo laukiami tik konkretūs su prašymu susiję komentarai. Pašalinti narius tenka neretai. Tai yra paramos, o ne diskusijų grupė. Žinoma, apsisaugoti nuo sukčių ar piktų žmonių sunkiau, nes socialinių tinklų niekas nekontroliuoja. Tačiau visuomet patariame paramos davėjams susisiekti su socialiniais darbuotojais, paramos organizacijomis tame mieste, iš kurio yra prašantysis. Taip lengviausia išsiaiškinti, ar pagalbos prašymas yra realus“, - pataria Loreta.
Padeda surasti augintinį
Socialiniame tinkle nemažai vietos ir gyvūnų mėgėjams. Kelis tūkstančius narių turinčios grupės „Dingo, rastas, dovanojamas augintinis“ įkūrėjas 24-erių Edvinas Jonaitis sako, jog mažiau nei metus veikiančią grupę įkūrė iš meilės gyvūnams. „Pamatę, kad socialiniame tinkle tokios grupės nėra, nusprendėme imtis iniciatyvos ir su mama patys ją įkurti. Iš pradžių patys kėlėme nuotraukas apie pasimetusius ir rastus gyvūnus, tačiau ilgainiui atsirado daug bendraminčių. Nesitikėjome, kad grupė taps tokia populiari, bet šiandien matome, jog jau patys grupės nariai noriai kelia nuotraukas, skelbia apie rastus ar dovanojamus gyvūnus“, - „Vakaro žinioms“ pasakoja Edvinas.
Jaunuolis neslepia, jog labiausiai džiugina, jog grupė iš tiesų atlieka savo funkciją ir gyvūnai randa savo namus: „Tikrai atsiranda šeimininkai, o pamesti gyvūnai kartais grįžta namo. Žinoma, ne visi. Kartais žmonės, iš lauko priglaudę katę ar šunį, ieško šeimininkų, bet jiems neatsiradus gyvūną pasilieka sau.“
Pasak Edvino, socialinis tinklas yra puiki pagalba greitai surasti šeimininkus gyvūnams. Juolab kai į grupę buriasi tokie patys, gyvūnams neabejingi žmonės. „Akivaizdu, jog toks būdas yra reikalingas ir naudingas gyvūnams, ypač matant, kokių žmonių gali būti beširdžių, kaip gyvūnai išmetami ar skriaudžiami“, - svarsto gyvūnų mylėtojas.
Kristina JURAITĖ, VDU Viešosios komunikacijos katedros vedėja:
Šiandien matome, kad socialiniai tinklai nebėra tik bendravimo erdvė. Tai vieta bendrauti, dalyvauti, pramogoms, burtis į bendruomenes, nuomonei išsakyti ir gal net siekiant išgarsėti.
Tačiau atsiradusios galimybės kartu atveria nemažai rizikų, keldamos atsakomybės klausimą. Jeigu mes suprantame socialinių tinklų teikiamas galimybes ir sugebame jomis atsakingai pasinaudoti, puiku. Tačiau labai dažnai žmonės tiesiog nesuvokia tų rizikų, kurias atneša galimybė būti matomam ir stebimam.
Kuo daugiau galimybių mes turime, tuo daugiau turime domėtis, kad išmanytume, kaip tinkamai tomis galimybėmis pasinaudoti. Svarbu patiems nuspręsti, ar tikrai norime būti toje viešoje erdvėje ir būti tokie matomi ir stebimi. Vienas žymiausių pasaulio sociologų Zygmuntas Baumanas sako, jog gyvename viešų išpažinčių laiku, kai tokie vieši prisipažinimai yra ne tik pageidaujami, bet tiesiog privalomi. Kitaip tu lieki nežinomas, neįdomus ir niekas tavęs neprisimins. Tačiau tai tik viešumo iliuzija, kurią socialinės medijos tiesiogiai palaiko.
Dažnas socialiniame tinkle yra gerokai drąsesnis nei gatvėje ar savo aplinkoje. Tai dar viena iliuzija - manymas, jog medijos suteikia anonimiškumą, galimybę būti kitu, nei iš tiesų esu. Tačiau tai netiesa. Dėl to labai svarbu, kad, gyvenant su naujausiomis technologijomis, mūsų supratimas apie jas būtų adekvatus. Kad mes žinotume, kaip jomis naudotis, kad nepažeistume ne tik kitų, bet ir savo teisių. Kad susimąstytume, ar tikrai reikia viešinti itin daug savo privataus gyvenimo istorijų, kelti savo vaikų nuotraukas į viešąją erdvę. Čia didelę reikšmę turi medijų raštingumas, kad nebūtume tik vartotojai.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą