Mėsos nevalgymo ir kitos mitybos mados braunasi ne tik į kasdienybę, bet ir į šventes. Vieni kitus stengiamės nustebinti jau ne kalakutienos vyniotiniais ar keptomis žąsimis, o baklažanų kepsneliais, morkų „lašišomis“ ir pan. Tai tik mada ar pozityvi sveikesnės mitybos tendencija? Pasak laidos Alfo Ivanausko šeštadienio laidos „Alfas live“ viešnios, akredituotos augalinės mitybos ekspertės Gintarės Jonaitytės, žmonės seka, kas vyksta pasaulyje ir jų draugų virtuvėse, galvoja: „Jeigu draugas nevalgo mėsos ir gerai jaučiasi, greičiausiai ir man bus gerai, būsiu sveikesnis.“ Tačiau tarp mėsos nevalgymo ir sveikatos ne visada galime dėti lygybės ženklą, – įspėja mitybos ekspertė.
Teigiate, kad atsisakę gyvulinės kilmės produktų nebūtinai tampame sveikesni. Kodėl?
Etiketė „Aš esu veganas, vegetaras“ nieko nereiškia. Nesvarbu, kas esi – žaliavalgis ar visavalgis, reikšminga ir svarbu yra tik tai, kaip tavo organizmas vieną ar kitą maisto produktą virškina, įsisavina ir šalina. Svari priežastis rinktis vienokią ar kitokią mitybos kryptį yra būtent virškinimo sistemos darbas: jeigu ji nedirba tobulai ir kažko negali suvirškinti, tai norėdamas geriau jaustis, žmogus turi rinktis vienokią ar kitokią mitybos kryptį, atsisakyti to, ko negali valgyti.
Labai daug žmonių, keičiančių mitybos kryptį dėl mados, sutrinka, nes nežino, ką valyti, o sutrikę pridaro klaidų. Be to, labai svarbu stebėti save, t. y. kas su manimi vyksta, kaip jaučiuosi ir pan. Deja, retas tai daro, todėl po penkerių metų pristinga jėgų ir energijos.
Trumpai tariant, kad ir ką valgai, svarbiausia yra kokybiškas maistas, taip pat tai, kaip jautiesi jį valgydamas ir kaip tavo skrandis jį virškina.
Jeigu esi veganas, bet vartoji daug riebių, cukraus gausių, modifikuotų, apdorotų produktų, pavyzdžiui, veganiškas picas, dešreles, tai toli gražu nereiškia, kad mityba yra sveika. Atvirkščiai.
Ar gyvenant Lietuvoje, kur derliaus sezonas – vienas ir gana trumpas, taigi šviežio augalinio maisto nėra daug, įmanoma pilnavertė augalinė mityba?
Manau, kad taip, žinoma, mums sunkiau nei Pietų šalių gyventojams, tačiau ir Lietuvoje turime pakankamai daug sezoninių daržovių: gumbinių, ankštinių, vasaros metu – žalialapių.
Ne sezono metu, kai kažko tikrai neturime, svarbu žinoti, kuo tai, ko neturime, galime pakeisti. Deja, dažniausiai žmonės apskritai nesuvokia, kokių ir kiek maistinių medžiagų gauna valgydami, todėl nežino, kokių trūksta. Pastebiu, kad „greitiems“ veganams ar vegetarams svarbiausia yra iš valgiaraščio išbraukti pieną, mėsą, kiaušinius, pasauliui pranešti – „Aš veganas“, ir tiek žinių. Toks veganizmas – tik labai paviršutiniška mada.
Besilaikantiesiems veganiškos mitybos būtina vartoti papildus, pavyzdžiui, B12 vitaminus. Augaliniame maiste jų yra, tačiau organizmas labai prastai juos įsisavina. Pavyzdžiui, iš mėsos įsisaviname net 90 proc. baltymų, o iš sojos produktų – vos 60 proc. Todėl, kaip jau minėjau, rinkdamiesi bemėsę dietą turime labai save stebėti. Neretai į medikus žmonės kreipiasi pajutę gana rimtus negalavimus dėl nevisavertės mitybos.
Kiekviena mitybos kryptis turi savų niuansų, jeigu nori būti sveikas, turiu žinoti, kaip pasiimti tai, kas geriausia ir tinkamiausia kaip tik tau.
Jūs pati išbandėte skirtingas mitybos rūšis. Kodėl?
Visada norėjau žmogui, kuris ateina konsultuotis, padėti iš esmės, pasakyti ne tik tai, kas rašoma vadovėliuose, bet ir pasidalinti žiniomis, kurios ateina per patirtį. Norėjau viską patirti ir išbandyti pati. Mano gyvenime buvo ir vegetarizmo, ir veganizmo, ir žaliavalgystės periodas. Tik pati tai išgyvenusi, galiu gerai suprasti, ką man sako, kaip jaučiasi žmogus, pasirinkęs, tarkime, žaliavalgystės kelią, ką reiškia ir kodėl ištinka absitencijos kančios. O jos yra ženklas, kad žmogus neteisingai valgo, jo organizmui kažko trūksta.
Kai tapau vegane, t. y. atsisakiau gyvulinės kilmės maisto, buvo momentų, kai einant pro prekystalį, nuo kurio sklinda lašinukų aromatas, man tapdavo silpna, galvodavau: viską atiduočiau, jei tik galėčiau bent mažytį gabalėlį pakramtyti.
Tie momentai buvo gana dažni, kovodavau su savimi, bet valdydavausi. Būdavo, nusiperku pakelį sviesto ir, parėjusi namo, tuos du šimtus gramų sviesto iškart suvalgau. Galų gale supratau, kad tai vyksta ne šiaip sau: tai reiškia, kad mityba nesubalansuota, organizmui norisi to, ko labiausiai trūksta.
Kuo veganai dažniausiai malšina tokias kančias? Miltiniais patiekalais ir riebalais. Tais momentais valgo daug avokadų ir riešutų, kurie yra sunkiai virškinami, todėl inkstai patiria didelį krūvį, jaučiamas troškulys. Tarsi sveikesnį gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus sutrinka: koks gi aš sveikuolis, jeigu nubundu užtinęs, nepatenkintas ir piktas ant viso pasaulio?
Ar ir jūs jaučiate, kad veganai piktesni?
O taip. Ir tai nutinka ne tik dėl fiziologinių dalykų, absitencijos priepuolių, bet ir dėl psichologinių priežasčių: kas ne su manimi, tas prieš mane.
Pasirinkusieji bemėsę dietą atranda riešutus: desertai – su riešutais, pusryčiai – su riešutais, trumpai tariant, viskas su riešutais... Ar jų tikrai tiek daug reikia?
Mes galvojame, kad mums labai trūksta baltymų, ypač veganamas ir vegetarams. Riešutai – jų šaltinis. Be abejo, baltymai organizmui yra labai reikalingi, jie yra ląstelių statybinė medžiaga, tačiau svarbu pasiskaičiuoti, kiek mums jų reikia, ir kiek gauname. Juk vos vienoje saujoje riešutų telpa visos paros baltymų dozė.
Jeigu veganas ryte suvalgo, pavyzdžiui, sojos varškės su sojos grietinėle, jis gauna visos paros baltymų dozę. O jeigu dieną pasimėgauja dar ir baltyminiu batonėliu ar bananu, tai dozę nesunku viršyti.
Beje, batonėlis – puikus užkandis, jeigu jame yra ne daugiau nei penki gramai cukraus. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į jame esančių džiovintų vaisių ir riešutų bei sėklų proporcijas. Nes džiovinti vaisiai yra angliavandenių, o riešutai – baltymų šaltinis. Susitikę skrandyje šios dvi medžiagos „kovoja“, kuri pirma bus suvirškinta. Dėl šios priežasties vadinamasis „studentų maistas“ yra labai nevykęs derinys. Baltymų ir angliavandenių geriau nemaišyti.
Pavyzdžiui, pasportavus geriau suvalgyti vaisių juostelę ar batonėlį, kuriame yra apie 80 proc. vaisių ir tik 10 proc. riešutų ir sėklų. Prieš sportą – atvirkščiai.
Patarkite, ką valgyti žmogui, kuris ėmė ir nutarė nebevalgyti mėsos?
Mėsa yra baltymai ir riebalai, todėl svarbu valgyti augalinių produktų, kurie turtingi riebalų ir baltymų. Būtina valgyti neapdorotų grūdų produktus – kartą ar du per dieną, ankštinius – pupeles, avinžirnius ir pan. Dažnai kyla klausimų dėl baltymų turinčios sojos produktų – naudinga jie organizmui ar žalinga? Nemodifikuota soja naudinga, tačiau jos produktų Lietuvoje nėra daug. Todėl pirkdami bet kokį sojos produktą, atidžiai skaitykite etiketę: jeigu sudėtinių dalių yra dvi ar trys, jos pažįstamos, suprantamos, viskas gera. Tačiau jeigu ingredientų sąrašas ilgas ir „nepažįstamas“, tą gaminį grąžinkite į lentyną.
Sojos produktus reikėtų vertinti atsargiai, ypač moterims, nes jų organizmai linkę kaupti estrogenus. Sojoje yra daug baltymų, bet taip pat ir kitų sudėtinių dalių, kurios gali išprovokuoti įvairias ligas. Sojos produktų negalima vartoti kasdien. Atsisakiusiems mėsos svarbu bulves valgyti, kruopas, žalialapes daržoves, špinatus, kale kopūstus. 100 g šių kopūstų baltymų yra tiek pat, kiek stiklinėje pieno. Atsisakius gyvulinės kilmės produktų įvairovė yra, svarbu netingėti galvoti ir skirti laiko savo mitybai.
Ką mitybos ekspertė patarė negalintiems gyventi be mėsos, sužinosite pažiūrėję laidą „Alfas live“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą