Kad pasiektų vyrų metinį atlygį, moterims reikia dirbti 38 dienomis ilgiau

Lygaus darbo užmokesčio diena šiemet Lietuvoje paskelbta anksčiau nei įprasta – vasario 23-iąją. Tądien moterys, dirbusios nuo 2011 m. pradžios, pasiekė vidutinį metinį vyrų uždarbį, gautą per 2011 metus. Tai yra mažiausias atotrūkis tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio nuo 2006 m., kai pradėta rinkti tokia statistika.

2011 m. IV ketvirčio duomenimis, vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų ir siekė 1576 Lt/mėn. Tai reiškia, jog vyrui uždirbant 1 Lt, moteris gavo 87,1 cento. Darant prielaidą, jog moterys dirba be pertraukų, per gyvenimą, arba vidutiniškai 33,2 darbo metų, jos uždirba beveik 93 tūkst. Lt mažiau nei vyrai, esant dabartiniam atlyginimų skirtumui.

„Atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio nėra unikalus Lietuvos reiškinys. Tai daugelio, jei ne visų, šalių tendencija. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje skirtumo vidurkis svyruoja apie 17 proc., o Latvijoje 2010 metais vyrų darbo užmokestis buvo didesnis visose veiklos srityse. Šiuo požiūriu situacija Lietuvoje yra pranašesnė nei kaimyninėje šalyje – egzistuoja keturios veiklos, kur moterys uždirba daugiau nei vyrai“, – sako „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

2011 m. III ketvirtį moterys uždirbo ne mažiau nei vyrai privalomojo socialinio draudimo, vandens surinkimo, valdymo ir tiekimo, transporto ir sandėliavimo bei bendrojo vidurinio ugdymo srityse. Tuo tarpu didžiausios lyčių užmokesčio žirklės užfiksuotos piniginio tarpininkavimo, finansinėje ir draudimo, farmacinių preparatų gamybos srityse.

„Be lyčių diskriminacijos prielaidos, užmokesčio skirtumui įtakos turi darbų specifika. Dėl interesų ar fizinių galimybių kai kurios veiklos, pavyzdžiui, statyba, yra labiau priimtinos vyrams nei moterims. Tai lemia nedidelį užimtų moterų skaičių tose šakose ir ryškų darbo užmokesčio skirtumą tarp lyčių. Nevienodi užmokesčiai susiformuoja ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, nenuoseklumo kopiant karjeros laiptais, kai dėl motinystės atostogų moterims tenka daryti pertrauką, taip pat darbo trukmės skirtumų“, – komentuoja O. Bložienė.

Iki 2007 m. vyrų ir moterų darbo užmokestis kito panašiais tempais, tačiau ekonominio pakilimo metais vyrų atlygis didėjo sparčiau ir atotrūkis išaugo. 2009 m. lygaus darbo užmokesčio diena nusikėlė net į kovo 23 d.

Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis ėmė mažėti, labiau traukiantis vyrų atlyginimams. Nuo 2008-ųjų per trejus metus vyrų vidutinis darbo užmokestis sumažėjo daugiau nei 7 proc., o moterų atlygio pokytis nesiekė ir pusantro procento. Anot O. Bložienės, tokią darbo užmokesčio dinamiką didele dalimi lėmė užimtųjų persiskirstymas skirtinguose veiklos sektoriuose.

„Ekonominės recesijos metu labiausiai nukentėjo daugiausiai vyrų įdarbinusios sritys, tokios kaip statyba, transportas, kasyba ir karjerų eksploatavimas. Tuo tarpu moterų ekonominis vaidmuo daugelyje namų ūkių išaugo. Ne vienoje šeimoje būtent jų darbas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu“, – aiškina finansų ekspertė.

Nors yra įgyvendinamos priemonės, skatinančios didesnę moterų integraciją darbo rinkoje, Asmeninių finansų instituto vadovė prognozuoja, kad ekonomikai atsitiesiant darbo užmokesčio skirtumas gali vėl paryškėti. „Norisi tikėtis, kad tai lems objektyvios ekonominės aplinkybės, o ne lytis“, – teigia O. Bložienė.

Priedas Nr. 1. Vyrų ir moterų vidutiniai darbo užmokesčiai po mokesčių 2006 – 2011 m., Lt/mėn.