- Demografai konstatuoja - kaimas nyksta. O kokią jo ateitį matote jūs? Jis gyvuos ir mus maitins ar nusigers, išmirs ir ištuštės? Kas vyksta kaime?
- Prisimenate Jono Avyžiaus romaną „Kaimas kryžkelėje“? Būtent dabar kaimas ir yra toje kryžkelėje, tarp pirmojo ir antrojo jūsų minėto varianto. Ir kur jis pasuks, lemia daug faktorių. Ateitis priklausys nuo valstybės politikos. Bus kaime mokykla ar nebus, tai smarkiai lemia jo ateitį. Buvo toks Vyriausybės nutarimas, kad turi būti ne mažiau kaip dvi abiturientų klasės, tik tada gali būti gimnazija.
Mes labai buvome sukilę, nes tai kaimo naikinimas. Apsigynėme, užtat Paįstryje turime gimnaziją, dvylika klasių. O Pušalotas, gražus miestelis netoliese, Pasvalio rajone, gimnazijos neišsaugojo. Paįstrys klesti, turi 230 vaikų, yra jaunos šeimos, vaikų darželyje mažyliai jau nebetelpa, o Pušalotas be gimnazijos per dešimtmetį sulindo į žemę. Jeigu ten tėra aštuonios klasės, tai kam man leisti vaiką čia, o paskui į miestą. Geriau iš karto, nuo ketvirtos klasės, į Panevėžį. Įsivaizduokite, kultūros centre mokiniai yra pagrindiniai vaidintojai, šokėjai dainorėliai, muzikantai. Groja vaikas, ateina tėvas pažiūrėti, ateina brolis, kaimynas. Salė pilna. Sporto salėje kas žaidžia? Jaunimas. O kai nėra jaunimo, miestelyje nebėra ir gyvybės. Štai kas yra mokykla kaime.
- Bet Paįstrio gyvybingumą lėmė turbūt ne tik gimnazijos išsaugojimas?
- Ir gera infrastruktūra. Turime šeimos gydytojo kabinetą, stiprų renovuotą kultūros centrą. Susirgo žmogus - daktaras čia pat, reikia pažymos - seniūnas tame pačiame pastate, nori vaikai kompiuteriu pažaisti - apačioje biblioteka, nori sportuoti - salė. Yra gaisrinė. Tai kuo čia ne miestas? Čia žmogus kvėpuoja grynu oru, daug erdvės. Mūsų visa seniūnija jauna, iki 45 metų beveik pusė gyventojų. Arba imkime Puodžiūnus. Nuošalus kaimelis su geru šimtu gyventojų. Ten irgi aktyvi bendruomenė. Atrodo, užkampis, žvyrkelio 7 km, bet ir ten pradėjo kurtis jaunimas. Bendruomenės susirinkime, žiūriu, jaunos mamos su vežimėliais. Vadinasi, tas kaimas irgi laikysis. Skaistgiriai, anapus Lėvens, ten irgi kuriasi jaunos šeimos.
- Iš kur randasi jaunų žmonių?
- Atvažiuoja ir perka namus daugiausia iš Panevėžio. Pranašumas - labai mažos namų kainos. Nusipirko lūšnelę, pervažiavo buldozeriu ir - pasistatė naują. Važiuoja žmonės, teiraujasi, gal kas parduoda. Dabar dažniausiai atsakau, kad žinau, ne kas parduoda, o kas nori nusipirkti.
- Tai iš kur ta nuomonė, kad kaimas prasigėręs. Gal jūsų seniūnija kokia išimtis?
- Yra tokia dvilypė nuomonė. Kai sako, kad kaimas prasigėręs, mane žeidžia. Todėl, kad vienodai prasigėręs ir miestas. Jeigu sakytų, kad Lietuva prasigėrusi, tai būtų arčiau teisybės. Kaime labiau matosi. Praeis tuščia gatve vienas pijokas griuvinėdamas, o dar jeigu ir antras, atrodys, oho, po kaimą tik tokie ir vaikšto. O mieste jie ištirpsta. Čia prie seniūnijos niekas išmaldos neprašo.
- Bet kažkodėl visur girdi tą patį - kaime talkininko neprisiprašysi...
- Tiesos yra, bet tai ilgalaikės mūsų Vyriausybės politikos rezultatas - maitinti pašalpomis. Ačiū ankstesniam socialinių reikalų ir darbo ministrui, kad prieš keletą metų penkių rajonų merams leido pradėti pašalpų karpymą. Labai smarkiai padėtį pakeitė. Bet pašalpinių vis tiek daug. Mano supratimu, pašalpa turėtų būti tik neįgaliesiems.
- Jūsų pasiklausius, jūsų seniūnijos kaimuose beveik rojus. O kolegos tą patį kalbėtų?
- Mes, seniūnai, turime tokią profesinę ligą. Kur nuvažiavę tuoj pašniukštinėjame, kaip tvarkosi kaimynai. Pavažinėkite po rajoną - visur asfaltas, visur prižiūrėta.
- Ir merdėjančių kaimų nebėra?
- Pas mus nėra. Va, Utenos rajone, ten mano uošvė gyvena, ten matau. Kaimas su kokių dešimt sukiužusių grytelių ir viena bobutė. Tas kaimas jau pasmerktas, jo niekas neišgelbės. Numirs paskutinė bobutė ir po kokių 10 metų žemėlapiuose bus parašyta „buv. kaimas Linskis“. Į tas trobytes tik savaitgaliais, vasarą ar per atostogas žmonės atvažiuoja.
- Jeigu atvažiuoja miestiečiai, tai gal toks kaimas dar nemirs. Ir baimintis, kad žemė liks dirvonuoti, nėra ko. Juk bus kas ją dirba...
- Kol Lietuvoje nors vienas bus mokantis pakinkyti arklį ar užkurti traktorių, dirvonuojančių žemių nebus. Taigi kas išnyko, nebeatgaivinsime. Bet išlaikykime tą, kas yra. Nebeuždarinėkime mokyklų, netaupykime vietinių kelių sąskaita. Investuokime į žmogų tuose nuošalesniuose rajonuose. Mes 70 proc. socialinių būstų suteikiame girtuokliams. O kodėl ne mokytojams, ne gydytojams?
- Turbūt nereiktų manyti, kad kažkas norėtų kaimą matyti tokį, kokį aprašinėjo mūsų literatūros klasikai - pirkias su šiaudiniais stogais...
- Aš visą gyvenimą norėjau gyventi tikrame kaime, tik viskas apsivertė aukštyn kojom. Patogumus - kanalizaciją ir vandenį - dabar galima įsirengti bet kur. Tai ir daroma. Pas mus yra daug vienkiemių. Kai prasideda pūgos, reikia vaikus į darželį, į mokyklą vežti, patiems į darbus, - nebeišvažiuoja. Visureigius ne visi turi, bet gyvena jaunimas ir nebėga. Nes ten gera. Gali savo kūdrą išsikasti, gali sodą užsiveisti. Bet kaime iš bulvių ar iš vištų nepragyvensi. Reikia kažkokį alternatyvų versliuką turėti. Jeigu neturi darbo mieste, vyras gali mašiną paremontuoti, žmona gali dirbti kirpykloje arba spausti sūrius ir pardavinėti.
- Ar manote, kad į valdžią atėję „valstiečiai ir žalieji“ pristabdys kaimo naikinimą?
- Sunku pasakyti. Bet pats partijos pirmininkas, augęs kaime, vien iš sentimentų turėtų kažką daryti. Bent jau mokyklų neuždarinėti.
- Bet ar tokias mokyklas išlaikyti ekonomiška?
- Čia susikerta ekonomika ir dvasiniai dalykai. Jeigu žiūrėsi pragmatiškai, iš ekonominės pusės, daug kas neapsimoka. Išnyksta mokykla - kaimas susigūžia. Jeigu mes tą vaiką atplėšiam nuo namų, išvežam jį į miestą, kaimas jam jau nebeaktualus. Atplėšimas nuo savo kaimo, miestelio - ar čia nėra emigracijos pradžiamokslis?
- Kaip vis dėlto reiktų vertinti tą procesą, kad daug metų buvo kaimas ir štai jo nebeliko?
- Kiekviena mirtis yra šiokia tokia tragedija. Gal tuo momentu ir nepajaučiame, kad netenkame šaknų. Kas yra senieji kaimai ir kaip žmonės ten kurdavosi? Žiūrėk, kolektyviniuose soduose potvynis semia ir šluoja visus namelius, o tarp jų stovi vienkiemis, vanduo iki slenksčio ateina ir sustoja. Vadinasi, žmonės mokėjo pasirinkti sodybai vietą. 20 hektarų turėjo ir rinkosi vietą namui pagal dvasios šauksmą, jautė gerąją energiją. O mes statome gražioje vietoje, upės vingyje, pagal architekto planą ir vis tiek apsemia. Nuvažiuokite į Ėriškių ar Žibartonių laukus - juose tuščia, nėra dvasios. Jeigu mirtų vienas kitas kaimas, galima pasakyti, na ką padarysi, toks gyvenimas. Bet jeigu tai bus masinis reiškinys, tai po 50 metų pasijausime kaip Kazachstane. Kur tada atgausime tą dvasios ramybę?
Vladislava STANKŪNIENĖ, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, demografė:
Vertinant pagal demografinius kriterijus, mūsų kaimas yra labai smarkiai pažeistas. Tai visiems yra akivaizdu. Užtenka pažiūrėti į oficialiąją amžiaus struktūrą, gyventojus pagal amžių, ir mes matome, kokį turime pažeistą demografinį vaizdą. Nėra jaunimo. Amžiaus grupė nuo 20 iki 45-50 metų „iškirpta“, o artėjančių prie 50 metų žmonių daugėja. Na, o jeigu nėra jaunimo, nėra ir vaikų. Atitinkamai tokios yra ateities demografinės perspektyvos. Jeigu nėra priaugančiosios kartos, tai užprogramuotas akivaizdus demografinis nykimas.
Bet pas mus tebėra labai daug gyvenančių kaimuose - apie trečdalį. Pagal tai, kiek daug kaime gyvena žmonių, mes esame tarp pirmaujančių Europoje.
Reikia pasakyti, kad kaimas kaimui nelygu. Kaimo vietovėse apie didžiuosius miestus pagyvenusių žmonių ne taip jau daug. Ten vyksta kitas procesas - priemiestinių zonų urbanizacija. Tokį vaizdą mes puikiausiai matome aplink Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Pas mus vyksta natūralūs procesai - išsikėlimas iš tankiai apgyvendintų didesnių miestų į priemiestines zonas. Ten gyvenama, o dirbama mieste. Dabartiniais komunikacijų ir automobilizacijos laikais galimybės gyventi gamtoje prie miesto yra puikiausiai suderintos. Tai yra globalus procesas.
Taigi, viena vertus, gilusis kaimas traukiasi, o kita vertus, kaimas prie didžiųjų miestų plečiasi ir jaunėja. Tai natūralūs procesai, ir tuo mes tikrai panašėjame į visas kitas pažengusias šalis. Todėl vienareikšmiai sakyti, kad viskas nyksta, negalima.
Demografinis žemėlapis rodo, kad tolyn nuo didžiųjų miestų didėja pagyvenusių žmonių koncentracija. Tas pats vyksta ir šalia nykstančių miestų. Jeigu nėra miesto, traukiančio kaimiškuosius rajonus, tai aplinkinės kaimų vietovės taip pat nyksta.
Gyventojų tankumas nėra pagrindinė priemonė užtikrinti kaimo vietovės gyvybingumą. Vienos galimybės palaikyti gyvybingumą yra ten, kur gražios vietovės, kitos - derlingose vietose, kur žemės ūkio veikla klesti. Bet nereikia orientuotis į tai, kad gausybė žmonių ten kažką veiks, jeigu veikti nėra ką. Esant dabartinei mechanizacijai viskas vyksta visiškai kitaip, kitaip organizuojamas ir kaimas.
Gali būti, kad kaimai gilumoje ilgainiui taps poilsio zonomis. Lietuvėlė maža, dabartiniais tempais gyvendami mes po pusantros valandos jau esame gamtoje. Tos poilsio zonos jau veikia ir veiks, ateityje jų bus dar daugiau. Tad žiūrėkime į kaimą kitaip. Mes galbūt per daug prisirišę prie to seno natūrinio ūkio supratimo, koks jis turi būti, kad ten turi būti daug žmonių. Neprisiriškime, nemąstykime senaisiais valstietiškais standartais kaip prieš 50 metų. Mes turime matyti kitokį kaimą ir jis tampa toks. Jis demografiškai nyksta, bet tas procesas yra natūralus.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Rašyti komentarą