37-erių Ineta (vardas pakeistas) šiuo metu ant rankų sūpuoja 9 mėnesių sūnelį, o šalia jos glaudžiasi 14 metų vyresnėlis. Jiems pragyventi jau kuris laikas tenka už 326 eurus. Būtent tiek pinigų Ineta gauna būdama vaiko priežiūros atostogose.
Tai 100 proc. siekianti jos buvusio atlyginimo kompensacija, nes atostogauti ji iš karto apsisprendė tik metus. „Į Lietuvą iš emigracijos grįžau prieš 4 metus, norėdama įsitvirtinti. Prieš antrąjį nėštumą dirbau manikiūrininke Kaune. Šiai veiklai paaukojau visas santaupas, tikėdamasi, kad pavyks kažkaip prasigyventi. Tačiau mokesčiai tokie dideli, kad juos atskaičius likdavo vos po 300 eurų mėnesiui. Tad, išėjusi į nėštumo atostogas, grįžau į Kaišiadorius gyventi pas tėtį. Tiesa, šių metų liepos mėnesį jau grįžtu į darbą, kitaip negalėtume pragyventi. Žinoma, nesu tikra, kad tokį mažą sūnų priims į lopšelį, bet neturiu kitos išeities“, - pasakoja Ineta.
Pirmasis sūnus gimė emigracijoje - Italijoje. Po kelerių metų vaiko tėtis mirė, o nusprendusi grįžti į Lietuvą Ineta prarado visas teises į Italijoje anksčiau gautus vaiko pinigus. Po 10 metų Lietuvoje ji rado naują draugą, iš pradžių manė, kad su juo sukurs naują šeimyninę laimę. Tačiau pastojusi moteris kentė smurtą, patyčias ir kankinimą namuose, tad teko pasukti skirtingais keliais. Negana to, per prievartą ji buvo priversta pasirašyti raštišką dokumentą, neva iš vaiko tėvo yra gavusi 20 000 eurų, tad pretenzijų nebeturi. Nors, kaip sako Ineta, tų pinigų nei matė, nei čiupinėjo.
Tiesa, nuo kito mėnesio Inetos šeimos biudžetą papildys 28,80 euro išmoka už mažąjį vaikelį ir dar 15,20 euro už vyresnėlį. Atrodo, nedaug, bet vis šis tas, mano Ineta. „Buvau nuėjusi į savivaldybę, bet ten pasijutau taip, lyg būčiau atėjusi vogti. Visi bendrauja taip arogantiškai ir leido suprasti, jog man nepriklauso jokia pagalba. Negaliu gauti net kompensacijos už šildymą, nes gyvenu sesers bute.“
Jei ne giminių pagalba, Ineta sako, jog tektų skradžiai žemę prasmegti. „Mano 67 metų pensininkas tėtis negali džiaugtis užtarnautu poilsiu, jis priverstas eiti dirbti statybose, kad galėtų sumokėti mokesčius už butą. Jei jis nepadėtų, neturėtume, iš ko gyventi ir kaip maisto nusipirkti. Džiaugiuosi, kad mamytė paliko sodą, kuriame galime vieną kitą daržovę užsiauginti ir taip dar šiek tiek sutaupyti“, - pasakoja Ineta ir prideda, kad į parduotuvę Lietuvoje eiti jai neleidžia finansinė padėtis. Kiekvieną mėnesį moteris važiuoja apsipirkti į Lenkiją, kur mėnesiui išleidžia apie 100 eurų.
Apie kitus poreikius Ineta sako jau seniai pamiršusi. Džiaugiasi, kad 14-metis sūnus auga doras ir labai padeda: „Jam, kaip ir visiems, norisi naujo telefono, kitų daiktų. Tačiau negalime sau to leisti, todėl kiekvieną eurą, kurį duodu, labai taupo.“ Paklausta, ar nevargina toks gyvenimas, kai nebelieka laiko pabūti gležna moterimi, Ineta atsako, jog nėra kada pavargti. „Kelionė į sodą yra didžiausia mano pramoga. Štai ten man ir poilsis, ir atostogos, ir SPA procedūros.“
Kadaise Italijoje dirbusi ir gaudavusi kiek daugiau nei 2000 eurų per mėnesį, Ineta sako nenorinti sukaupti turtų, Lietuvoje oriai gyventi jai pakaktų ir 600 eurų su dviem vaikais, jei ir toliau turėtų galimybę apsipirkti Lenkijoje. Tiesa, jei reikėtų maistą ir kitas prekes pirkti lietuviškomis kainomis, moteris sako mananti, kad tuomet 1000 eurų jų šeimai pakaktų: „Pinigų reikia tiek, kad pakaktų įsigyti maisto ir liktų dar šiek tiek nenumatytoms išlaidoms. Juk už pinigus nenusipirksi nei laimės, nei sveikatos.“
Kalbėdama apie kasdienes problemas ir rūpesčius, Ineta sako neprarandanti vilties, kad gyvenimas dar jai nusišypsos, o užaugusiems vaikams sukūrus savo šeimas neteks kęsti tokio nepritekliaus. Tačiau kaip to pasiekti, moteris dar nežino, o valstybės pagalbos taip pat nebesitiki. „Politikų pažadais jau esu soti, stengiuosi net nebeklausyti, kokie naujausi jų planai ir idėjos, nes tai tik burbulų pūtimas. Sotus alkano neužjaučia. Tuo viskas ir pasakyta. Tegul pabando iš 326 eurų išmaitinti vaikus, aprengti ir išleisti į mokyklą. Tačiau tik kabinetuose sėdintys politikai turėtų pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, kaip sugeba pragyventi pensininkai ir vienišos mamos“, - kritikos valdžiai negaili Ineta.
Rima BAŠKIENĖ, Seimo vicepirmininkė:
Pirmiausia reikėtų eiti į savivaldybę ir prašyti nemokamo maitinimo vaikams, paramos moksleivių prekių krepšeliui įsigyti. Tai būtų jau šis tas. Dabar savivaldybė gali savo nuožiūra, išanalizavusi konkretų atvejį, skirti socialinę paramą šeimai, net jei šeimos pajamos truputį viršija valstybės remiamas. Ši šeima turėtų pasinaudoti tuo. Taip pat savivaldybė gali skirti vienkartinę pašalpą. Žinoma, tai nėra ilgalaikė pagalba, tiesiog nedidelė parama. Šiuo atveju mamai reikia būti labai principingai ir pareikalauti, kas jai priklauso. Manau, turėtų labai padėti ir apygardoje dirbantis Seimo narys, kuris gal galėtų patarti savo rajono valdininkams, kurie gal kažko nežino ir nepažiūrėjo į situaciją jautriai. Jei mes visur žiūrėsime tik biurokratiškai ir aritmetiškai, pražūsime.
Mes siūlome, kad nuo sausio mėnesio atsirastų vaiko pinigai, kurie sudarytų ne mažiau kaip 100 eurų kiekvienam vaikui šeimoje. Šiai šeimai jau būtų skiriama mažiausiai 200 eurų, ir tai būtų jau šiokia tokia pagalba.
Nėra taip, kad politikai nesupranta šių žmonių, tik galimybė išspręsti situaciją ir padėti nėra tokia paprasta. Tokioms šeimoms, kurios nėra rizikos šeimos ir nepiktnaudžiauja alkoholiu, turime padėti pirmiausia. Mes surenkame į biudžetą pinigus, o jie nueina skoloms likviduoti ir į rezervo fondą, kad turėtume pinigų, jeigu ateitų krizė. Bet juk šeimoms ir visiems žmonėms reikia gyventi šiandien.
Rimantas Jonas DAGYS, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys:
Situacija labai komplikuota ir akivaizdu, kad dabar veikianti sistema ją sušvelninti gali tik minimaliai. Savivaldybės turi tam tikrą rezervą, iš kurio galėtų skirti lėšų tokiems atvejams. Bet tai situacija, kai net ir su pagalba gyvenimas yra labai labai sunkus. Žinoma, ir valstybė visą gyvenimą negalės visko duoti, juolab kad problemų ratas šalyje tik didėja, todėl reikia kažkaip ieškoti, iš ko būtų galima padidinti pajamas. Vieno recepto, žinoma, nėra, reikia analizuoti konkrečią situaciją ir tada spręsti, ką žmogui galima pasiūlyti ir kaip jam padėti. Socialinė sistema situaciją tik sušvelnina, bet visų socialinių problemų tikrai išspręsti negali.
Lietuvoje daug šeimų gyvena taip, kad vos vos užtenka pavalgyti. Todėl reikalinga peržiūrėti visą pajamų paskirstymo sistemą, nes Lietuvoje paradoksiškai socialinė atskirtis auga greičiau tuomet, kai greičiau auga šalies ekonomika. Tai rodo, kad uždirbtą turtą perskirstome arba pasidaliname ne visai sąžiningai. Ir tai reikėtų stabdyti. Šalyje santykinis skurdas didėja, o valstybė išgali apsaugoti tik nuo visiškai prastos situacijos, kai žmonės nebeturi ko valgyti. Kol kas tik tiek. Jei pajamų paskirstymo nepakeisime, jei nenorėsime daugiau dalintis, pinigai iš dangaus nenukris ir niekas šiaip sau nesikeis. Stebuklų nebūna.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą