Organizacijos patenka į savotišką aklavietę: nors jaučiamas didžiulis poreikis suburti, socializuotis su kolegomis, tuo pačiu nuo nuotolinių susitikimų tampame vis labiau pavargę. Tad kaip elgtis tokioje situacijoje?
Situacija kitokia, nei pavasarį
Pavasarį, prasidėjus pirmajam karantinui, įmonės ir darbuotojai turėjo greitai persiorientuoti nuotoliniam darbui. Tai buvo sudėtingas procesas, bet jis daugeliui atnešė naujų patirčių ir atradimų. Ir darbuotojai, ir vadovai suprato, kad komandos gali sėkmingai dirbti net ir per nuotolį, pasiekti iškeltus tikslus. Didžiavomės, kad sugebėjome greitai persiorientuoti savo veiklose.
Be to, į tą etapą žengėme įsitikinę, kad jis nesitęs ilgą laiką. Optimistiškai mąstėme – mėnuo ar du karantine, po kurio ateis vasara, viruso plitimas sustos, greitai turės atsirasti skiepai ir problemą būsime suvaldę.
Deja, tačiau šiandien mes – vis dar besitęsiančiame ir griežtėjančiame karantine. Ir jis vyksta ne pavasarį – prieš akis laukia žiema, kuri situacijos nepalengvins. Jau susitaikėme su mintimi, kad kaip pavasarį ridenome margučius, taip dabar kalėdaičius laužysime per zoom‘ą, teams‘us ar kitu nuotoliniu būdu.
Komandos dvasia blėsta?
Organizacijos nuolat ieško būdų kaip, nepaisant per nuotolį dirbančių darbuotojų, puoselėti bendrą komandos dvasią. Būdų įtraukti komandas į įvairias nuotolines veiklas yra ne vienas ir ne du: tai nuotoliniai kavos gėrimai drauge, virtualūs susitikimai „prie kavos aparato“, įvairūs konkursai, virtualios laimės valandos, karaoke ir panašiai.
Šie veiksmai, be abejonės, padeda palaikyti bendrumo jausmą, tačiau vis dažniau kyla klausimas, ar jie uždega ir suburia taip, kaip tai buvo gyvenant pirmoje viruso bangoje. Liepą paskelbtas JAV Nacionalinio Ekonomikos tyrimų biuro tyrimas rodo, kad persikėlus dirbti į namus, darbuotojai dirba beveik visa valanda ilgiau, dalyvauja 13 proc. daugiau susitikimų ir kasdien išsiunčia daugiau el. laiškų.
Jeigu darbe laisvomis akimirkomis pakildavome nuo kompiuterių ir pasišnekučiuodavome su kolegomis, dirbant iš namų daryti ne tik reguliarias pertraukas, bet kartais net ir stabtelti pietų pertraukai daug kam tampa rimtu iššūkiu. Net ir tais atvejais, kai darbas atliekamas biure, susibūrimų ir gyvų susirinkimų turime vengti.
Natūralu, kad ilgą dieną praleidus prie ekranų ir bendraujant per atstumą darbo reikalais, laisvomis minutėmis žmonėms norisi atsitraukti nuo šios rutinos. Todėl nenuostabu, kad gavę kvietimą į dar vieną „pabūkim kartu“ nuotolinį renginį, darbuotojai gali sureaguoti atmetimu. O kai kurie ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad komandinės dvasios per ekraną nesukursime ir tai įmanoma tik gyvu susitikimu.
Svarbu – atvirumas ir supratingumas
„The Economist“ leidinys skelbia, kad komandinės dvasios stiprinimas neabejotinai bus svarbiausiu vadovų uždaviniu 2021 metais. Jeigu šiemet dar daugelis darbdavių rėmėsi per ilgus metus suformuota komandų kultūra, kuri sėkmingai veikė iš inercijos, tiesiog persikėlusi į virtualią erdvę, tai užsitęsus pandemijai neabejotinai teks susidurti su sunkumais išsaugant motyvaciją.
Organizacijoms svarbu suprasti, kad tokioje situacijoje svarbiausia yra vadovų ir kolegų empatija bei supratimas, kad šiandien visi susiduriame su iššūkiais. Visi esame skirtingi ir gyvename skirtingose situacijose. Vieni privalome būti biure, kiti dirbame iš namų, treti – dirbdami iš namų dar turime ir pasirūpinti vaikais ar, pavyzdžiui, izoliuotais artimaisiais.
Tai suprasdami ir gerbdami galėsime atsakyti ne atmetimo reakcija, o išmokti paaiškinti savo situaciją. Juk tik nuo mūsų priklauso, kaip sureaguosime į pasiūlymą surengti neformalų nuotolinį komandos pasibuvimą.
Galime atsakyti, kad „ne, tai neveiks, man neįdomu“, bet galime sureaguoti ir atvirai paaiškindami, kad esu pavargęs ar pavargusi, ir man per sunku dar kelias valandas skirti nuotoliniam bendravimui, nors ir labai visų pasiilgau. Tokiu būdu atsiveria erdvė kalbėtis, pajusti kitus ir netgi sukurti gilesnį ryšį su kolegomis, nei turėjome iki šiol.
Vadovų vaidmuo čia taip pat svarbus. Visai neseniai „Harvard Business Review“ skelbė, kad vadovai turėtų sukurti aplinką, kuri būtų empatiška ir leistų darbuotojams saugiai papasakoti apie iššūkius, su kuriais susiduria. Pasirodo, kad nors atvirai kalbėdami apie tai žmonės pajunta trumpam pakilusį kraujo spaudimą, pulsą ir vidinę psichologinę įtampą, ji greitai nukrenta žemiau pradinio lygio, ir šis pozityvus efektas jaučiamas bent keletą savaičių.
Nepamirškime rūpintis savimi
Labai svarbu karantino metu yra rūpintis savimi ir suvokti, kaip aš jaučiuosi, kaip ir ar apskritai ilsiuosi, į ką galėčiau atsiremti sudėtingu metu. Toks sąmoningas mąstymas padeda neperdegti ir išsaugoti susidomėjimą aplinka.
Pasaulinė vadybos konsultavimo įmonė „McKinsey & Company“ teigia, kad organizacijos turėtų skatinti darbuotojus vadovautis vadinamuoju „nulinio biudžeto“ požiūriu į susirinkimus – darbuotojai turėtų prisijungti tik į tuos susitikimus, kuriuose jų dalyvavimas svarbus. Jeigu į klausimus gali atsakyti kitas kolega arba jie gali būti išspręsti kitu būdu, dalyvauti nėra būtina. Pritaikius šį požiūrį, sutaupoma laiko, jo daugiau lieka kitoms užduotims, poilsiui, o iš to – ir interesui palaikyti ryšį su kitais.
Rūpestis savimi ugdo ir sąmoningumą bei suvokimą, su kuo norisi „susitikti“ prie virtualaus kavos aparato, ką pakalbinti. Šie pastebėjimai svarbūs ir į juos verta reaguoti – kartais spontaniškai, o kartais suvokiant, kad tai padaryti būtina.
Turbūt visi sutarsime, kad komandinės dvasios kūrimas negali būti dirbtinis, ir tai nėra tik vadovo atsakomybė − tai kiekvieno mūsų pasirinkimas.
Kaip ir su Kalėdomis: mes galime piktintis ir liūdėti, kad praleisime jas viename namų ūkyje ir tai bus kitaip, nei bet kada anksčiau. Arba galime priimti tai kaip dovaną ir galimybę kurti dar gilesnius ir tikresnius santykius. Kaip šeimoje, taip ir darbo komandoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą