Kalėdų stebuklas - draugysčių įtvirtinimas

A. Čekuolis pasakoja, kad iš vaikystės labiausiai prisimena Kalėdas, kai kartu su mama eidavo pas neturtingus žmones ir dalindavo jiems namuose keptus pyragus. Tačiau žurnalistas pabrėžia, kad nemato nieko blogo, jog šiais laikais šventės tampa vis labiau komercinėmis.

– Kokios yra Jūsų šv. Kalėdų šventimo tradicijos?

– Kalėdas švenčiu šventiškai. Man, kaip ir kiekvienam, norisi meilės, švelnumo, džiaugsmo. Tokios šventės kaip Kalėdos, kai ateina vaikai, anūkai, Kalėdų Senelis, – visa tai juokas ir džiaugsmas. Kam mes visa tai darome? Sau.

Mano Kalėdų tradicijos tęsiasi nuo pačios ankstyviausios vaikystės ir jos nebuvo nutrūkusios ir sovietiniais laikais.

– Kaip Jūs vertinate kalėdines dovanas?

– Blogas žmogus manys, kad dovanos yra gerinimasis kitam asmeniui, pataikavimas ar bandymas įsiteikti. Kodėl aš turiu įsiteikinėti savo vaikams ar anūkams? Man norisi pamatyti džiaugsmą jų akyse. Dovanos apskritai yra ryšio tarp žmonių sustiprinimas. Ir tai nebūtinai turi būti auksiniai laikrodžiai ar automobiliai. Tai gali būti labai paprasti dalykai – dar net geriau. Svarbu, kad jie eitų iš širdies, nes vienas iš švenčiausių ir svarbiausių žmogiškos asmenybės savybių yra mokėjimas draugauti. Dovana yra draugystės sustiprinimas.

Kodėl toks gajus Kalėdų Senelis, Trys Karaliai? Niekas nežino, ar tikrai Trys Karaliai egzistavo. Bet ta legenda labai graži. Šventasis Mykolas dalindavo dovanas. Daug garsių žmonių išnyko iš atminties, bet tas, kuris dovanojo, liko dovanotojų simboliu.

– Kas Jums yra Kalėdų stebuklas?

– Kalėdų stebuklas yra žiemos persivertimas į kitą pusę. Be to, tai draugysčių įtvirtinimas. Tai, mano supratimu, ir yra Kalėdų stebuklas.

– Kokias savo vaikystės Kalėdas labiausiai prisimenate?

– Dar tarpukario Lietuvoje mano motina visada per Kalėdas prikepdavo pyragų – tai jos bajoriškas įprotis. Ir mes eidavome pas neturtingus žmones ir jiems iškraudavome kvepiančius puikius pyragus. Neužmiršiu tų žmonių sutrikimo. Paprastai tai būdavo vienišos motinos su vaikais. Jos nežinodavo, kaip į tai reaguoti.

– Kaip manote, ar Kalėdos, kurios turėtų būti šeimos šventė, vis labiau tampa prekybos centrų švente?

– Vakarų pasaulyje visos šventės komercializuotos. Tam, kam tai nepatinka, siūlau užsidangstyti langus, avėti veltinius ir valgyti bulves su lupena – tada tai nebus komercializuotos šventės.

Beveik kiekvienas dalykas turi savo neigiamų pusių, taip pat ir progresas turi savo neigiamą pusę. Bet blogiausia yra laikytis dantimis ir nagais įsikabinus į praeitį. Galvoti, kad tik praeitis yra gerai. Niekas neverčia pirkti brangių dovanų, apkrauti stalą antimis, žąsimis ir žvėriena. Patys žmonės nori taip švęsti. Kaip kitaip pažymėsi tą pagerėjimą, tos dienos šventiškumą?

Visi skundžiasi blogu gyvenimu, kad visko trūksta, ir nesupranta, kad pagrindinė tų nusiskundimų priežastis yra ta, kad mes vertiname šią dieną ne pagal buvusią, ne pagal tai, ką turėjome ir ko neturėjome prieš 5 metus. Mes savo dieną lyginame su savo svajonių diena, ko mes norėtume, kad būtų.

Sakome, kad blogai gyvename, o pabandykite dabar pavažiuoti Vilniaus gatvėmis greitai – visur pilna automobilių. Gyvenu prie universiteto bendrabučių – tai pabandyk pastatyti mašiną tarp „varganų“ studentų automobilių. Bet niekas iš jų nepasakys, kad gyvena gerai.

– Kalbant ne tik apie šventes, kaip Jūs leidžiate laisvalaikį?

– Man labai patinka dirbti. Didžiausią malonumą man dabar suteikia galimybė dirbti tyloje, be jokių trukdžių, be telefono skambučių, be televizoriaus, be lankytojų. Darbas man – didžiausias poilsis. Galiu atrodyti kaip darboholikas. Ne. Galbūt dirbdamas aš bėgu nuo nieko nedarymo, nes kitaip jausčiau, kaip laikas bėga. Bet man patinka ir darbo rezultatai. Ir naudingas darbas visiškai sunaikina mirties baimę.