Kodėl moterys myli tironus?

Kodėl moterys myli tironus?

"Aš myliu tave, ir daugiau tai nepasikartos." - "Žinoma, daugiau niekada." Įprastas pokalbis šeimoje, kurioje sukasi smurto ratas: kruvinas konfliktas, medaus mėnuo ir vėl uraganas. Ir taip be galo. Kodėl taip sunku išsiskirti su tironu? Ar būna istorijų su laiminga pabaiga? Ar gali kas nors padėti už uždarų durų mušamai ir žeminamai aukai ir pagaliau - smurtautojui? Kalbamės su Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro Specializuotos pagalbos centro socialine darbuotoja Odeta Skirmantaite.

Fizinis smurtas palieka matomus randus. Emocinis slepiasi po daugybe kaukių. Kokie ženklai išduoda, kad tapome emocinio smurto auka? O gal kaltininku?

Emocinis, arba psichologinis smurtas yra niekinimas, žeminimas, tyčiojimasis, kaltinimai, grasinimai ir panašiai. Jeigu jaučiate, kad darote tai, ko patys nenorite daryti, arba jums draudžia daryti tai, ką norite, - esate auka.

NEVERTA. "Jeigu po pirmo smūgio šeima nesikreipia pagalbos į specialistus, tai tikrai neverta tikėtis, kad tai nepasikartos", - sako Specializuotos pagalbos centro socialinė darbuotoja Odeta Skirmantaitė.

 

Kaip Specializuotos pagalbos centras sužino apie smurtavimą šeimoje?

Mes gauname pranešimą iš policijos, bet su viena sąlyga: kai nukentėjęs žmogus sutinka, kad mums būtų pranešta. Gavę pranešimą skambiname ir kalbamės arba susitinkame. Jeigu žmogus nori keisti savo gyvenimą - padedame ir psichologiškai, ir teisiškai, ir socialiai - įgyti profesiją, įsidarbinti. Į mus gali kreiptis Klaipėdos miesto, Palangos ir Neringos gyventojai.

Jūsų požiūriu, ar būtinas aukos sutikimas, kad būtų pranešta socialinėms tarnyboms?

Nuo šių metų rugpjūčio 15 iki rugsėjo 15 dienos buvo gauta 60 policijos iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje, iš jų mūsų pagalbos centras gavo tik du pranešimus. Nuo gruodžio 15 d., kai pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą mūsų Pagalbos centras buvo įkurtas - 23 pranešimus.

Aš manau, kad aukos tuo metu, kai policijoje yra klausiamos, ar sutinka, jog būtų pranešta Pagalbos centrui, būna šoko būsenos. Be to, jos socialiai izoliuotos, priklausomos ir visko bijo. Bijo vyro, bijo dėl vaikų, bijo būti pasmerktos visuomenės. Todėl manau, kad aukos sutikimas dėl pranešimo neturėtų būti privalomas.

Sakote, jog visuomenė kaltina pačias aukas. Tikriausiai tuo, kad jos nepalieka savo tironų?Juk suaugęs žmogus pats atsakingas už tai, kas su juo vyksta.

Sutinku, kad smurto aukos yra atsakingos už savo gyvenimą, tačiau pirmiausiai joms reikia padėti, o tik tada tikėtis, kad jos supras savo bėdų priežastis ir ims ką nors keisti. Pyktis ir smerkimas nieko nepakeis. Mūsų centre jos atsiveria, nes jaučiasi suprastos ir saugios. Kai atsiveria - priima pagalbą.


Ar galite nupiešti socialinį šeimyninio smurto aukos portretą?

Mes tyrimais neužsiimame, bet galiu pasakyti, kad šeimos, kuriose smurtaujama, toli gražu nėra tik asocialios, geriančios, skurstančios ar neišsilavinusios. Netgi nepasakyčiau, kad tokių būtų dauguma. Anaiptol.

Ar kreipiasi vyrai?

Paprastai kreipiasi tik moterys. Amžiaus vidurkis pastaruoju metu - 40-50 metų.

Ar jos turi profesiją, darbą?

Dažniausiai nedirba, nors profesiją turi. Išsilavinusios, tačiau materialiai aprūpinamos vyrų. Iš to kyla ir ekonominė smurto forma: išlaidų kontrolė, ribojimas ir pan. Dar yra ir seksualinis smurtas. Paprastai visos smurto formos reiškiasi vienu metu - vienoje šeimoje.

Kodėl jos neišeina?

Turėkime galvoje, kad mes kalbame jau apie pasekmes. Jos ne taip auklėtos. Vyrų mušamos arba brutaliai kontroliuojamos moterys vaikystėje dažniausiai buvo mušamos arba brutaliai kontroliuojamos savo tėvų. Jos užaugo su baime ir toliau gyvena su baime.

ILIUZIJOS. Smurtautojai atsiprašinėja, prisiekinėja daugiau taip nesielgsiąs ir maldauja grįžti atgal. Dažniausiai moterys jais patiki.

Iš esmės tai savarankiškumo baimė, baimė išeiti į nežinią? Juk saugiau kad ir slogioje, bet pažįstamoje aplinkoje...

Galima sakyti, jos įpratusios būti priklausomos, bijoti ir jaustis kaltos. Jos nepažįsta savęs ir nesuvokia savo problemų priežasčių.

Kodėl moterys taip myli tironus?

Visos skriaudžiamos moterys yra įsitikinusios, kad gali pakeisti vyrą į gerąją pusę - reikia tik dar labiau pasistengti. Reikia būti geroms. Jos aukojasi, nes bijo prarasti vaikus, nori turėti šeimą.

Manyti, kad viskas pagerės savaime - iliuzija? Ar būna istorijų su laiminga pabaiga?

Jeigu po pirmo smūgio šeima nesikreipia pagalbos į specialistus, tai tikrai neverta tikėtis, kad tai nepasikartos. Smurtas reiškiasi uždaru ratu: konfliktas, paskui santykių pagerėjimas, paskui vėl neišvengiamas konfliktas, ir taip be galo.

Istorijų būna visokių. Būna, kad moterys atsistoja ant kojų ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Būna istorijų, kai sunkiai ir ilgai stojusis ant kojų ir pagaliau laimingai pradėjusi gyventi savo gyvenimą, po kurio laiko ji vis tiek grįžta pas ją skriaudusį vyrą. Žinoma, apmaudu ir gaila tiek įdėtų pastangų.

Jūs stengiatės padėti jau ištekėjusioms moterims, kurias su smurtautoju sieja ne tik meilė ir neapykanta, bet ir vaikai. Tai sudėtinga situacija. Ar galėtumėte užbėgti įvykiams už akių ir patarti jaunoms merginoms, kaip iki vedybų atpažinti potencialaus smurtautojo bruožus?

Kai kuriuos netoleruotinus polinkius pastebėti nesunku. Toks vaikinas tikriausiai nenorės, kad mergina mokytųsi, ateityje dirbtų ("moteris turi auginti vaikus"), turėtų savo pinigų ("aš pats uždirbsiu"), žodžiu, būtų savarankiška. Jis linkęs viską kontroliuoti, netgi smulkmenas: pavyzdžiui, neleidžia merginai dažytis, susitikti su draugėmis ir panašiai.


Pažiūrėkime iš kitos pusės. Kaip žmogus turėtų susiprasti, kad jis emociškai terorizuoja kitą? Ar jūsų institucija tokiems gali padėti?

Kaip tik dabar renkame psichoterapinio pobūdžio grupę, kurioje bus mokoma, kaip konstruktyviai reikšti pyktį. Neišreikštas pyktis skatina smurtauti. Mes nesusikalbame, nesugebame deramai išreikšti savo jausmų - pykstame ir galiausiai pratrūkstame. Tiesiog nemokame normaliai bendrauti.

Jėgą demonstruojantys žmonės iš tikrųjų yra dvasios bejėgiai. Jų žema savivertė, todėl jie abejoja, ar yra pakankamai geri. Kadangi abejoja dėl savo vertės, tai nepasitiki kitais žmonėmis ir bando juos kontroliuoti, pajungti savo valiai.

Svarbiausias klausimas: kaip turi elgtis tėvai, kad iš jų vaikų neišaugtų fizinio ar emocinio smurto aukos?

Pirmiausiai - tėvai patys neturi būti aukos. Antra - tolerancija ir pagarba vaikui. Trečia - nedrauskite jausti negatyvių jausmų, kaip antai pykčio, bet mokykite tinkamai išreikšti.Nežeminkite ir negąsdinkite, nemanipuliuokite kaltės jausmu. Neatskirkite nuo svarbių žmonių. Nebauskite ir "neauklėkite" tokiais būdais, kurie niekina žmogų. Fizinė bausmė yra ne bausmė, o smurtas. Išjuokimas, pasityčiojimas, panieka, ignoravimas - ne bausmė, o emocinis smurtas.

Vaikas, su kuriuo elgiamasi kaip su žemesniu padaru, kaip su "blogu", užaugs su nuostata, kad toks jis ir yra. Jis blogas, jis nieko vertas - vadinasi, jį galima mušti ir niekinti.

Nuo vaikystės prie smurto pripratęs žmogus skriaudžiamas bijos kam nors pasiskųsti. Juk jeigu vaiką tėvai muša, tai sako, kad jis pats kaltas, "prisidirbo". Tas pats vaikas, tik jau užaugęs, niekinamas sutuoktinio mąsto lygiai taip pat: "Aš pats kaltas. Aš turiu būti geresnis."

Vaikai, kurie auga pozityvioje, emociškai saugioje aplinkoje, žino, kas yra pagarba ir tolerancija, ir užaugę tikrai mokės atpažinti kitų žmonių nederamą elgesį. Jie neleis blogai su savimi elgtis.

Vaikas emocinį smurtą gali patirti ir ne šeimoje. Iš rytą darželyje verkšlenančio trimečio gali pasityčioti auklėtoja: gėdyti jį visų vaikų akivaizdoje arba vieną uždaryti kitame kambaryje, tuo parodydama, kad jis - "blogas".

Toks auklėtojos elgesys, kai paveikiamas vaiko teigiamas požiūris į save, yra psichologinis smurtas. Tėvai turi kalbėtis apie tai su vaiku, paaiškinti jam, kad toks elgesys yra blogas ir kad jis to nenusipelnė. Emocinė žala bus mažesnė.

Mažas vaikas gali nesugebėti apie tai net pasakyti tėvams. Gali prisiminti ir išsitarti tik po kelerių metų.

Tėvai gali įtarti vaiką patiriant emocinį smurtą iš tokių ženklų: sutrikęs apetitas, blogas miegas, dažni pilvo skausmai, konkretaus asmens arba vietos baimė, savęs ar kitų žalojimas. Tokiu atveju reikia suklusti ir padaryti viską, kas įmanoma: daugiau dėmesio skirti vaikui, kalbėtis su auklėtoja, galiausiai pasitelkti psichologo pagalbą.

Netylėk - kreipkis pagalbos!

Smurtas šeimoje - tai skaudi ir sudėtinga mūsų visuomenės problema. Smurto aukos patenka į užburtą ratą, iš kurio išsilaisvinti reikia pastangų ir daug stiprybės. Neretai smurtautojai, pajutę, jog auka nori išeiti, ją izoliuoja, kontroliuoja jos veiksmus.
VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras teikia specializuotą kompleksinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje:
Psichologinę pagalbą;
Socialinę pagalbą - konsultuojama ir informuojama visais rūpimais klausimais;
Teisinę pagalbą;
Organizuojama ir/ar tarpininkaujama, kad tolesnę pagalbą teiktų kitos institucijos;
Jei asmuo pageidauja, tarpininkaujama, kad smurtą patyrusiam asmeniui būtų suteikta medicininė pagalba.
Pagalba yra nemokama ir konfidenciali.
Jeigu patiri smurtą šeimoje, ateik į Smilčių g. 6, Klaipėda (Melnragė),
skambink tel. + 370 618 01464; + 370 463 50099,
rašyk el. p. [email protected],
darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.
Taip pat skambink nemokamai į Pagalbos moterims liniją (anoniminė psichologinė pagalba) telefonu 8 800 66366, rašyk el. p. [email protected] darbo dienomis nuo 10 iki 21 val.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder