- Kada iš tiesų geriausia žengti svarbiausius gyvenimo žingsnius? - paklausėme Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio.
- Tokių tyrimų duomenys, galima sakyti, atspindi esamą situaciją Lietuvoje ir net pačioje Europos Sąjungoje. Bet pirmiausia reikia prisiminti, kad laimė yra subjektyvi kategorija. Visi mes skirtingai gyvename ir visus veikia skirtingi veiksniai, todėl norint žmonėms sužinoti, kuris laikas skirtas vienam ar kitam etapui, reikia atminti, kad vieno teisingo atsakymo nėra.
Štai šeimos kūrimą siejame su stabilumu ir finansine gerove. Todėl visuomenė suinteresuota kurti šeimą tada, kai jau yra patirtis ir finansinė gerovė. Tai ir yra apie 26 metus - dažniausiai po studijų ar jau darbo metu. O vėliau atsiranda ir noras turėti savo būstą arba kurti verslą. Viskas išsidėlioja logiškai, o svarbiausi momentai įvyksta jau persiritus per 25 metų ribą. Tai yra tarsi kintamasis jaunimo amžiui atpažinti. Bet ši riba po truputį slenkasi link 30 metų, nes jaunimui vis sunkiau rasti darbą, vis ilgiau užsitęsia mokslai.
- Bet tam, kad jaunimas vis vėliau kuria šeimas ir susilaukia atžalų, įtakos turėjo ir pasikeitusi santvarka, šalies ekonomika ir valstybinis požiūris į šeimą. Anksčiau jaunimas, baigęs studijas, galėjo tikėtis gauti ne tik paskyrimą dirbti, bet ir būstą.
- Taip, šiandien jauno žmogaus padėtis daugiau priklauso nuo rinkos sąlygų. Sunkiau ryžtis kurti šeimą, kai nėra apibrėžta materialinio užimtumo padėtis. Būsto paskolų sistema, garantuoto įdarbinimo programa tikrai skatintų kurti šeimą ir gimdyti vaikus.
- Jau minėta, kad Lietuvos gyventojai kaip laimingiausią amžių nurodo 33-ejus metus. Ar pritartumėte tokiai nuostatai, kad laimingiausias laikas yra tuomet, kai reikia kurti pamatus ir priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus?
- Aš visiškai nesutinku su tokiu amžiumi. Tai daugiau jaunystės ar net brandos laikotarpis, kuris tęsiasi iki 45 metų. Žinoma, tokio amžiaus žmogus yra produktyviausias ir sveikiausias, bet blogai, kad mes manome, jog tai laimingiausias amžius. Mano nuomonė visai kita, nes aš manau, kad tikrasis gyvenimas prasideda sulaukus pensinio amžiaus. Juk tikroji laimė yra kaupiama, tai procesas, o ne būsena. Nes nei žili plaukai, nei suprastėjęs regėjimas neturi visiškai paveikti laimės. Tai suvokti reikia išmokti, nes nuo to nepriklauso vidinis grožis, kuris bėgant metams tik auga.
Bet mes laimingumą tapatiname su materialiniais dalykais ir sveikata. Visur gaji jaunimo populiarinimo kultūra, žurnaluose dominuoja jaunystė ir dinamika. Todėl jei žmogus nespėja pakeisti savo suvokimo, vyresniame amžiuje jis ir jaučiasi tarsi nevisavertis. Juk vyresnio amžiaus žmonės apie save nė nekalba. Paklausus, kas jų gyvenime svarbiausia, jie atsako, kad vaikai ir artimi žmonės, bet taip būti neturi. Taip mes nebegerbiame patys savęs, nes žmonės išeina, išduoda, gyvena savo gyvenimus. Tai tėra veiksnys, bet negali užgožti savo interesų, kurie iš esmės ir daro žmogų patenkintą ir laimingą. To reikia išmokti. Pažiūrėkite, visame pasaulyje yra laimingiausios Lotynų Amerikos šalys, nors iš jų tik kelios šalys patenka į sąrašus, kur gerai vertinama gyvenimo kokybė. O Lietuvos įvairios gyvenimo sritys vertinamos labai gerai, bet mes vis tiek nemokame tuo džiaugtis ir nesijaučiame pakankamai laimingi.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą