„Nukem Technologies“ yra viena iš IAE uždarymo projekto rangovių. ERPB yra pagrindinis šio projekto finansuotojas. Tačiau kodėl Lietuva turi taškytis milijonais, prieš tai negavusi dokumentų, įrodančių šios finansinės pretenzijos pagrįstumą. Nors pats ERPB taip neištaškytų net dviejų savo euro centų. Be to, kai komercinis bankas ir privati kompanija spaudžia lietuvius prie sienos, mūsų broliukai ir sesutės iš Europos Komisijos tyli suskliaudę ausis. Kur tas išgirtasis ES solidarumas?
IAE uždarymas, kai derėjomės dėl stojimo į ES, buvo ne ekonominis, bet politinis klausimas. Politinis ir išliko. Bent mums. Nes ES, įsitikinusi, kad dabartinės Ignalinos AE griuvenos, jau netaps prisikėlusiu veikiančios atominės feniksu, nuo politinių reikalų nusisuko. Paliko mus vienus su ERPB ir „Nukem“ murkdytis. Bet kodėl a priori nuspręsta, kad „Nukem“ ir Ignalinos AE, o tiksliau - Lietuvos ginčas yra grynai ekonominis? Atvirkščiai. Politinis-propagandinis. Nes jei ginčas būtų grynai ekonominis, „Nukem“ turėtų pateikti prašomų sumų pagrindimus. Net eilinis žmogus nemoka už tapetais išklijuotą buto sieną, jei tapetuotojas nepateikia dokumentų, kiek kainavo klijai ir tapetai. Ir juolab nepuola mokėti už atšokusį ar suplėšytą tapetą.
Pažiūrėkime į situaciją atidžiau. Kas su mumis žaidžia kaip katė su pele? Kas mūsų tikrieji pavojai? Kol kas ne tarptautinis terorizmas islamistų pavidalais. Ne paukščių gripas. Ne Iranas. Ne Šiaurės Korėja. Ne trintis Rytų ir Vakarų įtakos zonoje. Toli gražu ne tos viešai įvardijamos grėsmės, kuriomis taip gąsdina Vakarai. Mus suraityti pakanka vieno komercinio banko ir vienos privačios kompanijos. Banko neva vakarietiško. Ir Rusijos kapitalo įmonės. Neva vakarietiškos. Jei vieningai susitaria, tai Lietuva ir atsiduria trintyje. Neva ekonominėje. O iš tiesų ideologiškai planingoje. Tikslas - delsti, gąsdinti ir kenkti Lietuvos įvaizdžiui. Įrodyti, kad Lietuva - tingi, nesąžininga, neversli, įtari ir investicijoms netinkama valstybė.
Be Europos Komisijos, Ignalinos AE uždarymą finansuoja dar 14 šalių donorių. O joms per ERPB ir „Nukem Technologies“ jau paskleista žinia, kad Lietuva nežinia kur ištaško jų pinigus. Ar tai nėra politika? Aišku, politika! Bet mūsų valdžia ir mūsų europarlamentarai tyli. Mūsų Užsienio reikalų ministerija neužverčia ES vadovybių notomis. Visi mes suskliaudę ausis. Didžiuojamės, kad pusmetį pirmininkausime ES Tarybai. Na, ir kas, kad mums leis pažaisti indėnų vadus vieną pusmetį. Jei su mumis visai lengvai žaidžia viena kompanija ir vienas bankas. Štai kur tikrieji ES Tarybos „pirmininkai“ Lietuvoje. Beje, mokantys anglų kalbą. Ir veikiantys toli gražu ne pusmetį.
Pažvelkime dar vienu kampu. Bankas, drįsęs pareikšti mums ultimatumą, tikrai vykdo mūsų valstybės rekonstrukciją. Ir ES rekonstrukciją. Iš politinio 27 valstybių junginio rekonstruoja atskirus 27 segmentus, kuriuos bet kada gali pritrėkšti ar įsakinėti vienas komercinis bankelis. Tad kurių galų tas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy)? Svajojantis apie ES kaip konfederaciją. Juk ne jis, o vienas bankelis valdo. Ir valdys. Ir savaip įsivaizduos Europos plėtrą bei šalių partnerystę. Mažesnes ekonomiškai užguiti, sumenkinti, demagogiškai apjuodinti. Nesiskaityti. Žeminti. Palaikyti tik įtakingesnio rangovo pusę. Rekonstruoti silpnesnių valstybių vietoje tuščią plynę. Rekonstruojant įšaldyti finansavimą, delsti, kvailinti, tyčia teikti prastos kokybės paslaugas. Kaip tuos panaudoto branduolinio kuro konteinerius. Kad kuo labiau nusialintume. Galutinai savo vadybinius ir politinius gebėjimus sukompromituotume. O vėliau užleisti vakariečių naujakurių plėtrą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą