„Viskas, pacientas miręs“: Algimantas Rusteika apie tai, kada kūrybą nužudo protas

Algimantas Rusteika: KŪRYBA (tęsinys)

Kai paklausai kartais Lietuvos katalikų hierarchų, kurie drąsiai kalba Dievo vardu ir labai konkrečiai, rimtais veidais aiškina, ko Jis nori ar nepageidauja, rimtai pagalvoji, kad tie dvasios tėveliai turi su dangum palydovinį ryšį ir konsultuojasi. 

Menininkams tokio ryšio niekas, deja, nedavė.

Ir gerai. Nes, vos gavę telefono numerį, juk pradėtume skambinti: Klausyk, o šita eilutė gera? O jeigu išmesčiau trečią posmą? 

O pabaiga ne per daug banali? Viešpatie, tik sąžiningai! Ir Dievas po savaitės užblokuotų numerį.

Todėl žmogui Jis davė kitą įrankį – abejonę. Daug nepatogiau, padarai – ir nieko nežinai. Rytą perskaitai, ką vakar prirašinėjai – genialu, o vakare jau atrodo šūdas. 

Po metų netyčia aptinki kuo didžiavaisi – ir pasidaro baisiai gėda. O tai, ką tada norėjai išmesti, staiga sužiūra į tave gyvomis akimis.

Kūryba – kaip gyvenimas, irgi niekada nežinai, kuri tavo diena buvo svarbiausia. Ar kai gavai apdovanojimą, uždirbai pirmą didelį pinigą, kažkam kažką įrodei? 

Gal kai gimė pirmasis tavo kūdikis? Ar tą visiškai nereikšmingą antradienį, kai sėdėjai virtuvėje, už lango lijo, moteris priešais tave gėrė arbatą, kažką pasakė ir nusijuokė.

Nepagalvojai, kad tai laimė – jai su reklama nelabai, apie save nepraneša, tik praeina. O po dvidešimties metų staiga supranti – buvo. Tas pat ir čia – geriausi dalykai ateina ne kai atsisėdi parašyti DIDELIO KŪRINIO. 

Apsivilkai "kūrybinę pižamą", prisikliukinai taurę vyno, pažvelgei į tolį ir "pradėjai būti menininku". Viskas, pacientas miręs.

Tikrumas ateina be fanfarų, purvinais batais, jį kartais išgirsti parduotuvėje ar autobuse. Ligoninės koridoriuje, kur matei klykiančią moterį prie vežimėlio iš operacinės. 

Pajunti pjaudamas žolę ar trečią nakties eidamas į tualetą. Ir staiga sustoji – štai, kažkas yra. Dar nežinai kas, tik jauti, bet gali iki ryto pamiršt.

Kai buvau dvidešimtkeliametis, jau buvau taip išprotėjęs. Piarnu, tarybinės armijos chemijos kariuomenės pulke nešiodavausi kišenėj tušinuką ir užrašų knygelę, kad užsirašyčiau ir mintys nepabėgtų. 

Pamatęs budrusis majoras Ivlijevas nusitempė į spec.skyrių, būrys karininkų pasikvietė kitą lietuvį kursantą išversti užrašams. 

Galvojo, kad užsirašinėju "karines paslaptis" ir kaip lietuvis "fašistas" kam nors perduodu, tai pagaus šnipą ir gaus vado pagyrimų. 

Sukišę galvas prie stalo vartė tą mažą pigią knygelę su langučiais popieriumi, priraitytą mano pastabų ir minčių nuotrūpų mėlynu tušinuku už 35 kapeikas. 

Supratę, su kuo turi reikalų, ilgai žvengė ir po to sveikinantis atiduodami pagarbą šypsodavosi. 

Kai šauna gera mintis, tuojau atlekia protas: palauk, išanalizuosim. Varyk tu velniop, nes jei pradėsi analizuoti, tuoj turėsi smeigtuką, lentelę su lotynišku pavadinimu ir negyvą drugelį. 

Kūryba yra sugebėjimas nepribaigti gyvybės, neaprašinėti savęs, palikti nesuprantamumo. Ypač juokingai atrodo reikalavimai paaiškinti eilėraštį: „O ką autorius norėjo pasakyti?“

Iš kur, blemba, tam autoriui žinoti? Kūryba  prasideda ten, kur baigiasi galimybė paaiškinti. Jeigu būtų tiksliai žinojęs, būtų parašęs pažymą. 

Tam yra instrukcijos, traktatai, mokslas, publicistika, naudojimo taisyklės ir savivaldybės pranešimai gyventojams. Labai reikalingi dalykai, kurie čia, kaip sakė Mėlynoji Tumba, "ne prie ko".

Vieną dieną miršta tavo tėvas, gimsta vaikas ar moteris, kurią myli, miega šalia ir tu žiūri į jos veidą tamsoje. Ir visas žodynas staiga tampa juokingai mažas, toli išgirsti visiškai  kitą kalbą. Žmogus apskritai pradėjo kurti anksčiau, negu išmoko rašyti. 

Nupiešė žvėrį ant olos sienos, padėjo mirusiajam jo mylimą daiktą į kapą. Kažkodėl ėmė giedoti ar šokti.
Kam? Praktiškai – niekam. Ir štai tas „niekas“ svarbiausia. 

Didžiąją gyvenimo dalį darom ką reikia. Valgom, uždirbam, remontuojam, mokam mokesčius, gydom dantis, pildom formas. Keičiam padangas dukart per metus ir prisimenam slaptažodžius. O kartais žmogus parašo sau tai, ką tyliai galvoja. 

Ar paima dažų ir nupiešia mėlyną arklį. Kam? Jis nežino. 

Ir ačiū Dievui. Kol žmogus daro tai, iš ko nėra praktinės naudos, jis dar nėra funkcija. Profesija gali būti rašytojas, dailininkas, aktorius ar muzikantas, kur sutartys, honorarai, tiražai, premjeros, stipendijos, recenzentai ir visi kiti labai rimti žmonės. 

O kūryba nėra profesija, tai kažkas ankstesnio, pirmapradžio.  Galima sakyti – laukinio.

Vaikas, kuris pagaliuku braižo smėlyje, nieko nekuria rinkai, jam nereikia žiūrovų. Piešia  todėl, kad nori, jam tiesiog gera piešti. 

Paskui ateina suaugusieji: vaje, kaip gražu! Ir prasideda problemos, nes sužinai, kad galima kurti taip, kad pagirtų. Dar vėliau imi kurti, kad neišmestų, nupirktų, apdovanotų. Svajoji, kad pakviestų, priimtų į savųjų ratą.

Ir vieną dieną pastebi, kad puikiai išmokai atrodyti kūrėju, tik kurti nebemoki. Čia prasideda sunkiausias darbas – sugrįžti. 

Kaip į vaikystę, į kurią nebegrįši – į vietą savyje, kur dar nežinai, ką apie tai pasakys kiti. Kur nėra recenzentų, skaitytojo, feisbuko ir plojimų. Ten net tavęs tokio, kokį pats apie save susikūrei, nėra.

Yra tik tai, kas nori būti pasakyta tavimi. Ir tu. Labai trumpam, kol vėl visko nesugadinai. Gyvenimas irgi yra toks tavo kūrinys, kurį visą laiką taisai, bet viskas yra juodraštis ir to, kas buvo, neperrašysi.

Kiek dienų norėtum išmesti, kiek poelgių, kurių tavo džiaugsmui niekas nežino. Kažką mylėjome ne taip, kažkas mus mylėjo, o mes nesupratome.

Vis norisi galutinės redakcijos, kur viskas logiška, visi reikalingi ir nėra kančių, kvailų sprendimų, sugadintų metų ir žmonių, kuriems nepasakėme to, ką reikėjo pasakyti. 

Bet nebus. Rankraštį vieną dieną tiesiog paims, gal net sakinio vidury. 

Todėl nereikia bijoti netobulumo, gyvas kūrinys ir žmogus visada netobuli. Tobuli būna antkapiai.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus Facebook paskyroje.