Kokia turtinga lietuvių kalba ir istorija, kokios gražios mūsų legendos ir padavimai, kokie gilūs ir prasmingi mūsų senovinių raudų ir dainų tekstai. Vargu ar kitose tautose atrastum tokią kaip lietuviškų pavardžių įvairovę. Kokių tik tėvai ir likimas nepagailėjo. Gaidžiai ir Lapės, Kiškiai ir Vilkai, Varnai ir Kikiliai. O kur dar Lydekos, Karosai, Žvirbliai, Vanagai, Kirviai, Kirtikliai, Šaukšteliai, Kisieliai, Smetonos? Ne vieną zoologijos sodą, akvariumą ar prekybos centrą lengvai užpildytume...
Kas paneigs, kad mums neliūdna gyventi. Kiekvienas, atmintyje pasirausęs, nesunkiai prisimintų ne vieną linksmą, nuotaikingą istoriją, kuriozą, o kartais ir nesusipratimą, kilusį dėl vardų, dviprasmiškai skambančių pavardžių, dėl klaidų pildant dokumentus ir netgi dėl ne vietoje padėto taškelio.
Karališki vargai
Klaipėdoje gyvenantis verslininkas Mindaugas Karalius dėl savo karališko vardo ir pavardės derinio dažnai susilaukia įvairių užuominų. Jeigu kur pavėluos, tai draugai niekada nepraleis progos patraukti per dantį, kad karaliams vėluoti leidžia etiketas.
Įvairių smagių "užvažiavimų", savaime suprantama, susilaukia ir kiti šeimos nariai. Juk Mindaugo Karaliaus žmona - pati Karalienė, sūnus, vaikystėje buvęs Karaliuku, suaugęs taip pat tapo Karaliumi.
Lietuvai minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines "Alita" buvo išleidusi putojančio vyno "Karalius Mindaugas" partiją. Klaipėdiečiui Mindaugui Karaliui daugelį metų nereikėjo ilgai svarstyti, kokią dovanėlę įteikti prireikus - buteliai su šiuo gėrimu buvo pats geriausias pasirinkimas einant į svečius.
- Dar iki šiol esu išsaugojęs vieną butelį, - džiaugiasi jis.
Paklaustas, ar jam dėl savo vardo ir pavardės sąskambio yra nutikę kokių nors smagių kuriozų, Mindaugas Karalius nesunkiai prisiminė vieną iš tokių nuotykių.
- Kažkada skambinu į "Pempininkų" kavinę ir Mindaugo vardu prašau rezervuoti staliuką vakarui. Administratorius užsirašė vardą, bet pasiteiravo ir pavardės. "Karalius" - sakau, o administratorius pagalvojo, kad šaipausi, ir atkirto: "Jeigu tu - karalius, tada aš - Romos popiežius." Tiesa, kai vakare atėjau į kavinę ir paaiškėjo, kad prisistačiau tikrąja pavarde, administratorius nuoširdžiai atsiprašė.
Tačiau Mindaugas daugeliui yra žinomas Lietuvoje ne dėl savo karališko vardo ir pavardės derinio. Jis aktyvus visuomenininkas, darbais, o ne žodžiais mylintis savo Tėvynę, jos kultūrą, ginantis lietuvių kalbą ir protėvių tradicijas.
Jam ne tas pats, kokius vardus tautiečiai parenka savo vaikams. M. Karalius kartu su bendraminčiais finansavo vardyno "Rinkis vardą lietuvišką" leidimą. 2 000 egzempliorių tiražu išleistame vardyne yra pateikta apie 3 tūkstančiai vardų. Šiame vardyne atrinkti tik lietuviški ir baltiškosios kilmės vardai. Vardynas prasideda Advilo ir baigiasi Žvelgaičio vardais.
Mindaugas Drąsutis
Kitas Mindaugas tokios karališkos pavardės nepaveldėjo, bet kas drįs teigti, kad Drąsutis kokia nors nekilminga pavardė?
Neseniai mūsų redakcijoje žurnalisto karjerą pradėjęs Mindaugas Drąsutis jau gimęs visur privalėjo rodyti drąsą. Jokio bailaus poelgio jam aplinkiniai neatleistų, greičiau negyvai užjuoktų. Pavardė Drąsutis nuolat užkliūdavo ir draugams, ir mokytojams, ir medikams.
Ką gi daugiau galėjo vaikų darželio auklėtoja sakyti vaikui, nenorinčiam valgyti ir turinčiam tokią pavardę? Ir taip aišku: "Mindaugėli, kaip tu gali nevalgyti, juk tu - Drąsutis!"
Mokykloje vykę medicininiai patikrinimai vieni nuo kitų daug nesiskirdavo. Kai tik ateidavo laikas duoti kraujo ir niekas neskubėdavo būti pirmas, nuskambėdavo standartinis paraginimas: "Nebijok, viskas bus gerai, būk pirmas, Drąsuti."
Beje, ši "drąsi" pavardė dažniausiai kaip tik ir užkliūdavo gydymo įstaigų darbuotojams.
- Kartą žiemą mokykloje per pertrauką čiuožinėdamas ant ledo paslydau ir prasikirtau antakį, - pasakoja Mindaugas. - Kraujas liejosi, nedelsiant buvau nugabentas į ligoninę. Tai buvo maždaug prieš 15 metų, tuo metu mūsų šalyje medicina dar nebuvo tiek pažengusi... Apsitaškęs krauju buvau pristatytas chirurgui. Jis įspėjo: "Bus šešios siūlės. Drąsus esi, tai nėra ko bijoti. Iki vestuvių užgis." Pradėjau ašaroti, bet žinojau, kad ašaros nieko nepakeis. Pasirodo, bijojau ne šiaip sau - operacija buvo skausminga, o randas ant antakio matomas iki šiol.
Algis Bosas ir Vytautas Petrauskas
Jeigu klaipėdiečių paklausime, ar pažįsta klaipėdietį Vytautą Petrauską, arba Algį Bosą, atsakymo, ko gero, tektų šiek tiek palaukti. Visai kas kita, jeigu paklausime kitaip: ar girdėjo apie Antaną Bosą ir Benediktą Petrauską. Tie, kurie domisi miesto gyvenimu, lengvai atsakytų, kad taip.
Buvusį Klaipėdos autobusų parko vadovą, miesto merą, verslininką ir visuomenės veikėją B. Petrauską esame įpratę taip vadinti jau ne vieną dešimtmetį.
Ir ne visi žinome, kad pirmasis jo vardas ne Benediktas, o Vytautas.
- Šiandien aš oficialiai visur esu Benediktas Petrauskas. Iš tikrųjų tėvai mane ir šiandien vadina Vytautu. Taip, kaip vaikystėje mane vadino Vytuku.
Mano tėvų giminėje aš visur esu Vytautas, o žmonos giminėms esu Benediktas. Likimas mano tėvus nubloškė į Sibirą, kur jie sukūrė šeimą. Kai aš gimiau, tėvai norėjo, kad būčiau Vytautas. Bet, pildant dokumentus, tėvų kartu nebuvo. Atsitiktinai šalia buvo kunigas iš Lietuvos, kuris paėmė ir užrašė: "Benediktas Petrauskas". Taigi dokumentuose ir likau Benediktas. Tėvai neprieštaravo. Aš jiems esu ir Benediktas, ir Vytautas, - pasakoja Benediktas Petrauskas.
Kai mokykloje pirmokėlį Vytautą pašaukdavo Benedikto vardu, jam tai buvo labai neįprasta ir svetima. Jeigu turi du vardus, o tokių žmonių yra ir daugiau, tai būk pasiruošęs visada atsiliepti šaukiamas vienu ir kitu vardu.
- Palaikau Vytautus, palaikau Vytautų draugiją, bet man taip pat gražus vardas ir Benediktas, likimo man atneštas, - juokiasi Benediktas.
Visiškai panaši ir žinomo verslininko, buvusio Seimo nario Antano Boso antrojo vardo istorija.
- Kas žino, kad esu Algis, mane taip ir vadina, ir man tai patinka. Kad aš esu ne Algis, o Antanas, sužinojau tik mokyklos pirmojoje klasėje, kai mane tokiu vardu mokytoja pradėjo kviesti prie lentos. Kai pirmą kartą kažkokį Antaną pašaukė kelis kartus, aš net nereagavau. Kai sušuko "Bosai", tik tada supratau, kad kreipiasi į mane, - pasakoja A. Bosas.
A. Bosas gimė Sibire, Syktyvkaro mieste, tremtinių šeimoje. Tuo metu jokių metrikų nei kas pildydavo, nei išduodavo. Iki ketverių metų amžiaus jo niekas kitaip nevadindavo - tik Algiu, Algeliu.
- Kai grįžome į Lietuvą, visi draugai kieme vadino Algiu, visa giminė - Algiu.
Komijoje prieš išvažiuojant išduodami gimimo liudijimą valdininkai skaito: "Algis" ir sako: "Nietu takovo imieni" (Nėra tokio vardo - rus.). Tėvas - Antanas, tai ir užrašė Anton Antonovič. Niekas dėl to nesiginčijo, - prisimena A. Bosas.
Sąlygos susigrąžinti savo vardą buvo labai nepalankios. Antano tėvai glaudėsi vieno kambario bute Kalotėje, jis pats - internate, niekas niekur tremtinių tais laikais neregistravo.
Jau būdamas vaikas, A. Bosas patyrė tremtinio dalią ir suprato, kad yra nomenklatūra, kuri gerai gyvena, ir yra visi kiti - kuriems tenka sunkiai spaustis ir vargti.
- Jei 1973 metais būčiau stojęs į mediciną ar teisę, tikriausiai nebūtų leidę net dokumentų pateikti. Laimei, stojau į laivų statybą ir remontą, ir jokių man kliūčių niekas nedarė.
Artimiausi draugai vadina Algiu, tie, kurie kreipiasi oficialiai - vadina Antanu.
Žmona vadina Algiu, jeigu kreipiasi žurnalistai - rašo Antanas, taip, kaip parašyta pase.
Jis jums ne Karšis!
Odontologijos klinikos vadovas Audrys Leščius ilgus metus buvo tikras, kad jo pavardė turi slaviškų šaknų. Tuo suabejojo, kai atsidūrė Gižycke - jaukiame Lenkijos mieste. Gižyckas - tai didžiausias miestas prie didžiųjų Mozūrijos ežerų, viename iš įstabiausių Lenkijos, o gal ir Europos kampelių.
Radęs laisvo laiko, Audrys, kaip pareigingas turistas, pradėjo skaitinėti Gižycko istoriją. Išsiaiškino, kad miestelis kažkada priklausė Prūsijai ir jo herbe puikuojasi penki karšiai. O miestelis senovėje vadinosi ir Lėcius, ir Lescius.
- Štai iš kur mes kilę, dabar jau tikrai pavyko išsiaiškinti, - pusiau juokais, pusiau rimtai sako A. Leščius.
Valerijonas Girtas
Klaipėdiečio Juozo Bružo bendradarbio pavardė buvo gana kurioziška: vardas Valerijonas, pavardė - Girtas. Kartą jis papuolė į policiją. Jo klausia: pavardė, vardas? Jis ir sako policininkams: "Girtas, Valerijonas." Pareigūnai labai supyko, sako, prisigėrei čia valerijono ir iš mūsų girtas tyčiojiesi.
Juočys ir Jočys
Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys nesunkiai prisiminė smagų nesusipratimą, nutikusį vos pradėjus eiti direktoriaus pareigas.
Prieš porą metų, kai Tomą paskyrė teatro vadovu, uostamiesčio aktoriai autobusu išvyko gastrolių į Rokiškį, o aktorius Vaidas Jočys važiavo savo automobiliu. Direktorius T. Juočys tada liko Klaipėdoje.
Kai V. Juočys atvyko į Rokiškio kultūros centrą, pastebėjo, kad vietiniai jam perdėm malonūs ir dėmesingi. Jį mielai pasitiko pats administratorius, pasiūlė kavos. Aktorius Vaidas, nepratęs prie tokių malonių, mandagiai atsisakė, pasiteisindamas, kad turi eiti parepetuoti prieš artėjantį spektaklį.
Viskas paaiškėjo prieš pat vaidinimo pradžią. Iš kur rokiškėnai galėjo žinoti, kad Klaipėdos dramos teatre du panašias pavardes turintys direktorius Tomas ir aktorius Vaidas.
Rokiškio publikai buvo džiaugsmingai pranešta, kad ką tik paskirtasis naujasis Klaipėdos dramos teatro vadovas nepasididžiavo, pats atvyko pasveikinti Rokiškio festivalio svečių, ne tik sakys sveikinimo klabą, bet dar ir pats netrukus vaidins spektaklyje.
Aktorius Vaidas nebūtų aktorius. Pagalvojo, kad šis pokštas taip ir numatytas scenarijuje, todėl nesutriko ir pasakė kalbą. Rokiškėnams - kas? Svarbu, kad Juočys, svarbu, kad direktorius. O kuris - Tomas ar Vaidas, kas ten besupaisys?
Žodžiu, žiūrovai Vaidą Jočį priėmė kaip tikrą, vienintelį ir nepakartojamą Klaipėdos dramos teatro vadovą Tomą Juočį. Ir visi liko patenkinti. Ši istorija niekam nepakenkė ir turėjo laimingą pabaigą.
Kam Audra, kam Laura
Tie, kurie atsitiktinai susipažįsta su klaipėdiete, šiuo metu Škotijoje, Edinburge, gyvenančia Audra Jocyte-Eglyniene ir kai kuriuos jos artimiausius draugus išgirsta ją vadinant Laura, sutrinka ir nebesusigaudo - tai kuris jos vardas tikrasis? Tai kaip ją vadinti - Audra ar Laura? - stebisi jie.
PANAŠUMAS. Jaunystėje Audra Jocytė-Eglynienė buvo panaši į daininkę Laurą Branigan.
Pati Audra situaciją komentuoja šitaip:
- Kai kuriems žmonėms iki šiol yra leistina mane vadinti Laura. Man tai labai malonu. Pirmasis man kitą vardą sugalvojo Henriko Žižio draugas Algis Didžiulis, kuris, kai mes su drauge šokome medienos medžiagų kombinato salėje vykdavusiose diskotekose, mane pastebėjo ir pasakė: "Tu labai panaši į dainininkę Laurą Branigan, tu būsi Laura." Taip vardas Laura ir prigijo ilgiems metams.
Tiesa, šiandien tik pačių artimiausių žmonių būrelis Audrą pavadina Laura.
Vienu metu ir Audra, ir Laura Jocyte ji buvo iki mokyklos baigimo ir dar keleri metai po to. Iki tol, kaip sako pati Audra, ji tapo mama. Kai susilaukė vaikų, pagalvojo, negerai, jeigu vaikai susipainios, nuolat girdėdami du vardus ir nebežinodami, koks tikrasis jų mamos vardas.
- Nors Laura man buvo daug priimtinesnis vardas, teko grįžti prie savo tikrojo. Taigi jau daug metų vėl esu Audra.
Kitą šeštadienį toliau tęsime rašinį apie mums įprastus ir mažiau įprastus vardus ir pavardes
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą