Nutraukti dalijimosi dovanomis ratą sunku, bet įmanoma

„Kalėdos – ne ta šventė, kai privalome įteikti dovanas. Visai kas kita yra verslo susitikimas – mes keičiamės suvenyrais. Arba gimtadienis – apdovanojame jubiliatą. Per Kalėdas yra galimybė dovanoti dovanas, tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad, jeigu gavau dovaną, tai privalau įteikti ir aš. Dažnai žmonės taip elgiasi, kad neįžeistų kitų. Bet jei nors vienas iš mūsų kam nors nenorime dovanoti dovanos, tai ir nedovanokime! Ir nejauskime nė mažiausios sąžinės graužaties, galvodami, kad nusižengėme etiketo normoms“, – tikina A. Lydeka.

Pasak O. Lapino, dovana yra tarsi ženklas, kad mes pastebime kitą žmogų. Tačiau gavęs dovaną žmogus jaučiasi kitam skolingas.

„Išeiti iš tokių socialinių sąveikų yra labai sunku, nes reikia leisti sau pasijusti nešvarios sąžinės žmogumi. Tam reikia daug drąsos. Jei, pavyzdžiui, aš jums padovanosiu iPod`ą, o jūs man nieko nepadovanosite, tai pusmetį jausitės blogu žmogumi. Bet jeigu jūs norite išeiti iš to rato, reikia surizikuoti ir leisti sau taip jaustis“, – aiškina psichoterapeutas.

Dovanojantysis gali žavėtis savimi

Sociologas prof. Arvydas Matulionis aiškina, kad yra du skirtingi dovanojimo motyvai: vienu atveju dovanos įteikiamos siekiant parodyti dėmesį, pratęsti bendravimą, o kitu atveju tiesiog norima savo dovana pasipuikuoti prieš kitus. Taip mano ir psichoterapeutas O. Lapinas.

„Tarybiniais laikais viena giminaitė atsiuntė dovanų plakiklį ir parašė: „Siunčiu jums plakiklį amžinajam naudojimui, kaina – 38 rubliai“. Ją pačią taip sužavėjo jos dosnumas, kad ji negalėjo susilaikyti nepabrėžusi, kokią brangią dovaną dovanoja. Tai parodo dovanojimo potekstę – įpareigojimą. Tarsi turi žinoti, kiek esi skolingas“, – LRT.lt pasakojo O. Lapinas.

Tuštybė ir pinklės?

Sociologė, VU lektorė Gražina Rapolienė tvirtina, kad dovanos atlieka labai svarbią funkciją: padeda palaikyti ryšį, išreikšti dėkingumą. Tačiau ji pabrėžia, kad šiais laikais viskas tampa per daug materialu.

„Dėmesys tarsi įkainojamas šimtais litų. Kartais kyla klausimas: ar yra prasmė dovanoti, kai dabar visi visko turime ir daromės labai išrankūs? Kokia prasmė leisti pinigus ir lakstyti po parduotuves, kamščiuose stovėti? Patys turime spręsti, ar mums šito reikia“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kartais atrodo, kad dovanomis bandoma papirkti, pavyzdžiui, vaikus.

„Prieš perkant dovaną, reikia paklausti savęs: ką tu darai ir kam to reikia? Tarkim, vaikus apipilti dovanomis, kuriomis jie didžiuojasi prieš kitus, kurie to negali turėti. Kur tai veda ir ką iš tikrųjų dovanojame tam savo vaikui? Ar ne tuštybės ir pinklių, iš kurių po to teks jam vaduotis?“ – klausia sociologė G. Rapolienė.

A. Čekuolis: dovana – ne pataikavimas, o draugystės išraiška

Vis dėlto rašytojas, keliautojas ir žurnalistas Algimantas Čekuolis tvirtina, kad dovanomis galima sustiprinti ryšį su žmonėmis, o dovanojant labai gera pamatyti kitų akyse džiaugsmą.

 „Galima manyti, kad dovanos yra pataikavimas ar bandymas įsiteikti kitam asmeniui. Kodėl aš turiu įsiteikinėti savo vaikams ar anūkams? Man norisi pamatyti džiaugsmą jų akyse. Dovanos apskritai yra ryšio tarp žmonių sustiprinimas. Ir tai nebūtinai turi būti auksiniai laikrodžiai ar automobiliai. Tai gali būti labai paprasti dalykai – net dar geriau. Svarbu, kad jie eitų iš širdies“, – tikina A. Čekuolis.

Jis pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių žmogaus savybių yra mokėjimas draugauti, o dovana, anot jo, draugystę sustiprina.

„Man patinka per Kalėdas kolegoms ką nors įteikti. Tai gali būti šratinukas arba koks mažas pliušinis peliukas. Bet ta dovanėlė turi paliudyti mano norą draugauti“, – aiškina pašnekovas.

Išeitys, palengvinančios keitimąsi dovanomis

Protokolo ekspertas A. Lydeka pabrėžia, kad šiais internetinio bendravimo laikais geriausia dovana yra susitikimas su žmogumi. Anot jo, dabar gyvas bendravimas tampa prabanga.

„Mano patarimas yra toks, kad nepalyginamai geresnė dovana – surasti laiko giminaičiams, kaimynams, partneriams, susėdus kartu išgerti kavos puodelį ar vyno taurę, pasikalbėti bendriausiomis gyvenimo temomis“, – sako A. Lydeka.

Sociologas A. Matulionis ragina su artimais žmonėmis susitarti, kad kiekvienas dovanos dovaną tik vienam giminaičiui.

„Kadangi mūsų giminė didelė, kiekvienas išsitraukia vardą, kam dovanos dovaną. Paprastai dar pasiklausiame, ko tas žmogus norėtų. Dovanojame simbolinę dovanėlę, be didelio įsipareigojimo, nustačius tam tikrą pinigų sumą“, – pasakoja sociologas.

Sociologė A. Rapolienė pataria naudotis Vakaruose paplitusia praktika: prie dovanos kartu įpakuoti ir jos pirkimo čekį – tada galima dovaną gražinti arba pakeisti ją reikalinga preke. Dar ji ragina dovanoti savo sukurtus rankdarbius ar namuose pagamintus kepinius.