„Palaidojau tėvus, brolį, seserį ir sūnų, tačiau radau gyvenimo prasmę padėdama kitiems…“

Istorija apie savanorę, kuri nepaliks nei vieno abejingu

„Atsimenu, nuo pat vaikystės, galvodama apie ateitį, labiausiai norėjau vieno – pati nukaršinti savo tėvus ir nepalikti jų vienų, – kalba maltiečių „Priežiūros namuose“ savanorė Veronika Ražinskaitė. –  Taip gyvenime ir atsitiko – nukaršinau abu savo tėvus, kurie mirė nuo vėžio. Ta pati liga nusinešė ir mano broliuką ir sesutę. Patyriau ir dar vieną likimo smūgį – pačiame jėgų žydėjime nuo širdies priepuolio mirė mano mylimas sūnus, kurį užauginau viena.“

Bet kuris kitas nuo tokių likimo smūgių palūžtų, tačiau Veronika pasaulį mato kitaip.

„Būna žinoma visokių nuotaikų, tačiau kai pagalvoju apie vienišus sergančius žmones – manyje viskas pasikeičia, - sako ji.– Galvoju tik apie tai, kaip jiems galiu padėti, nes pagalbos  susilaukti  tokiems  žmonėms yra ypač sunku. Pavyzdžiui, viena iš mano prižiūrimų senučių, Birutė, gauna skurdžią pensiją ir yra taip susukta reumato, kad vos gali paeiti porą žingsnių, tačiau iš savo dviejų šimtų eurų pensijos turi mokėti kaimynams už šiukšlių išnešimą, nuėjimą į parduotuvę.  Netgi įkainiai yra nustatyti – už šiukšlių išnešimą į konteinerį – penkiasdešimt centų, o už nuėjimą į parduotuvę reikia atiduoti po porą eurų. Tai kas jai lieka iš tos pensijos, kaip ji gali pragyventi? Kaip aš galiu tokių žmonių negailėti? Važiuoju pas ją autobusu į Naująją Vilnią ir padedu kuo galiu.“

Veronika savanoriauja pas maltiečius jau dvidešimt metų. Per tą laiką palaidojo keturis savo slaugomuosius, kuriems ji buvo vienintelė pagalbininkė iki pat paskutinės jų gyvenimo valandos. Dabar važinėja į du butus – pas 85 metų senutę Eleną ir jos po insulto neįgalų sūnų, abu gyvenančius iš trijų šimtų eurų per mėnesį ir ligų sukaustytą 82 metų Birutę, mokančią kaimynams už šiukšlių išnešimą.

Pasak maltiečių „Priežiūros namuose“ programos vadovės Gražinos Semenienės,  šioje programoje 13-koje  miestų dabar nuolat savanoriauja daugiau kaip 180 savanorių, tačiau prireikus papildomos pagalbos pasitelkiama dar apie 280 savanorių.

Globos pobūdis skirtingas – vieniems senoliams reikia kasdienės pagalbos, kitiems būtina papildoma priežiūra ir lankymas globos ir gydymo įstaigose, dar kitiems pakanka, pagalbos buityje, apsilankymų per šventes. Daugiau kaip 80 metų turinčių globojamų žmonių maltiečiai dabar Lietuvoje turi daugiau kaip 1500. Vien tik 2016 metais maltiečiai aplankė šios programos globotinius daugiau kaip 67 500 kartų!

Pasak Gražinos, savanoriai ne tik dirba fiziškai ir dvasiškai nelengvą darbą, tačiau neretai susiduria ir su neigiamu savo artimųjų, kaimynų ir draugų požiūriu į jų savanorišką veiklą. Jų neretai klausiama: „Kas tau iš to?“, „Kiek tau už tai moka?“, „Tu ką, neturi ką veikti?“  Neretai susiduriama ir su kitos rūšies pasipriešinimu – iš  neprižiūrinčių savo senelių giminaičių pusės.

„Sužinoję apie sunkią vienišų sergančių žmonių būklę ir prieš imdamiesi juos globoti, paprastai stengiamės atrasti ir informuoti apie tai jų artimuosius, jeigu tokių yra, – pasakoja Gražina. – Tačiau pakalbėjus su sunkiai atrastais jų giminaičiais, neretai tenka skaudžiai nusivilti. Išgirdę apie senolius kankinančias ligas ir skurdą, šie dažnai ne tik neskuba padėti, tačiau netgi užsipuola mus – „Ko jūs čia lendate?“, „Ko jums iš jos reikia?“, „Palikite jį ramybėje“ ir t.t.

Pasak Gražinos, dėl visų šių priežasčių yra tikrai didelis ilgalaikių savanorių trūkumas, ypač mažuose miesteliuose, kuriuose savanorystė ypač yra nepopuliari. Jaunimą tokiam savanoriavimui prisišaukti yra nelengva, tačiau didžiulis savanorių potencialas yra pensinio amžiaus sulaukę žmonės. Jie turi daugiau laisvo laiko, patirties, kantrybės, nori jaustis reikalingi ir naudingi. Kaip tik tokia ir yra  maltiečių savanorė Veronika – jai jau 80 metų, tačiau ji vis dar energinga ir norinti padėti.

„Turiu būti stipri, kad galėčiau palaikyti savo globojamus žmones. Elena, turinti neįgalų sūnų, labai dažnai verkia ir meldžiasi, – sako Veronika. – Ne dėl savęs verkiu, sako, o dėl sūnaus... Kas bus su juo? Kas juo pasirūpins? Birutė, man atvažiavus, ilgai nenori išleisti, prašo pasikalbėti, labai kenčia po vyro mirties nuo vienatvės. Dabar įsigijo kačiuką,  pasikalba su juo, sako, pasidaro lengviau... “

Pasak buvusios medikės Veronikos, jai teko matyti daugybę sunkiai sergančių ir vienišų žmonių. Vieni patys iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą, o kitiems reikia padėti, pakalbėti, paguosti. Stebėtina, kaip stipriai gali padėti laiku ištartas palaikymo žodis. Jis gali prikelti žmogų kovai su liga, suteikti jėgų naujam gyvenimui.

„Kiekvienas galime atsidurti tokioje situacijoje, kai prireiks pagalbos ar gero žodžio. Nežinau ir aš, kas manim pasirūpintų, jeigu kas atsitiktų..., – susimąsčiusi kalba Veronika. – Stengiuosi apie tai negalvoti...“

Tačiau galvoti apie tai tikrai turime. Ir ne tik galvoti – tačiau ir įsijungti į pagalbą savo artimui.

Kviečiame prisijungti prie maltiečių pagalbos seniems ir neįgaliems žmonėms! Savanoriu gali tapti bet kokio amžiaus, lyties, religinių ar politinių įsitikinimų asmuo, norintis praplėsti savo akiratį, prisidėti prie geresnės ir socialiai atsakingesnės Lietuvos kūrimo, įgyti naujų pažįstamų ir naudingos patirties.

Rašykite mums: [email protected]

Daugiau informacijos apie maltiečius ir galimybę paremti programą: www.maltieciai.lt , http://2proc.maltieciai.lt/