Taip prasideda plungiškės mamos laiškas, praėjusią savaitę pasiekęs „Žemaičio“ redakciją. Tiesa, po to, kai už širdies griebiančią mamos išpažintį gavome mes, žurnalistai, jis buvo išsiųstas ir Vaikų teisių tarnybai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Plungės rajono prokuratūrai bei Švietimo skyriui. Vilties netekusi jauna mama prašo padėti išsaugoti jos trylikametės dukters gyvybę, kuriai pavojų kelia Plungės Senamiesčio mokykloje patiriamos patyčios. Dėl šių priežasčių redakcija nutyli konflikto dalyvių pavardes.
Pasak moters, mergaitė mokykloje, o tiksliau, klasėje, patiria ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Laiške plungiškė rašo, jog susidariusios situacijos negali pakeisti nei mokyklos, kurią lanko jos duktė, psichologė, nei socialinė darbuotoja, nei klasės auklėtoja, nei direktorius Algirdas Serva. Jų pagalbos prašyti atėjusi mokinė dar labiau nukentėjo, nes jos išsakytos problemos pasiekė kitų mokinių ausis. Dėl šios priežasties situacija dar labiau paaštrėjo, o pagalbos prašiusiajai liko skundikės vaidmuo. Laišką parašiusios mamos įsitikinimu, viešumas – paskutinė viltis padėti nuo patyčių kenčiančiai jos dukrai.
„…Aš pati jau nebepajėgi išspręsti šią problemą. Mokykla į mano pagalbos prašymus nereaguoja jau antrus metus. Klasės vadovė apskritai mane ignoruoja – neatsako į telefono skambučius (galiu pateikti telefono išklotines). Aš labai bijau, kad visa ši situacija neprivestų mano mergaitę prie savižudybės…
Į mokyklą Plungėje mano duktė atėjo prieš dvejus metus, prieš tai gyvenome užsienyje. Mano vaikas naujojoje klasėje buvo sutiktas audringai: prasidėjo įžeidinėjimai, patyčios, stumdymai, plūdimai necenzūriniais žodžiais ir net mušimas. Apie visa tai pirmiausiai papasakojau klasės auklėtojai, vėliau – socialinei darbuotojai. Kalbėjausi net su įstaigos vadovu. Tačiau tais pokalbiais viskas ir baigdavosi. Negana to, po susitikimų su minėtais mokyklos darbuotojais įžeidinėjimai dar labiau paaštrėdavo…
Mano dukra – tyli, rami, santūri ir labai kompleksuota mergaitė. Mokosi vidutiniškai, niekada neperžengia padorumo ribų… Labai prašau padėti išspręsti šią situaciją, nes bijau, kad neatsitiktų nepataisoma nelaimė…“ – rašo beviltiškoje situacijoje atsidūrusi mama.
Žinoma, „Žemaitis“ kalbėjosi su ja bei jos trylikamete dukra. Mergaitė pasakojo, jog patyčias ji priversta kęsti ne tik mokykloje. Suįžūlėjusi bendraklasė auką atakuoja net po pamokų, kai ji būna namuose. Pykčio kupina klasės draugė rašinėja šlykščiausio turinio žinutes. Jose mergaitei bandoma įteigti, kad ji – labai negraži. Siūloma net nusižudyti.
„Jei mirtum, visiems būtų didžiulė šventė. Žudykis – tikrai nepasigailėsi… Atsip… nuo visų. Skųskis tai savo mamai, vis tiek taip draugų nesusirasi ir nieko nepasieksi“, – patyčių kankinamai trylikametei rašo bendraklasė.
Iškankinta mergaitė net kalbėdama su žurnalistais nesugebėjo nuslėpti savo potyrių. Pasakodama apie kasdien jai sakomus bjauriausius žodžius, kaltinimus, mušimą, ji verkė. Iš baimės bei streso drebėjo visas trylikametės kūnas. Sunkiai ašaras valdė ir daugybę kartų mergaitės pasakojimus girdėjusi jos mama. Žurnalistams ji sakė, jog į Lietuvą su šeima grįžo kupini idėjų. Mergaitė svajojo lankyti šokių ir kitokius užsiėmimus, tačiau po tokio bendraklasių sutikimo bei vis agresyvėjančių patyčių ji nieko nebenori.
Niekieno nestabdomos patyčios dabar sužlugdė jos kūrybiškumą, saviraišką ir, svarbiausia, pasitikėjimą savimi. Mergaitė vengia bendrauti, yra uždara, bijo reikšti nuomonę. Ją supranta tik artimieji. Ypač mama, kuri tiek pat ar net labiau sielojasi dėl to, ką jos dukra patiria mokykloje, kur turėtų būti saugu.
Apie paauglės dvejus metus besitęsiantį košmarą „Žemaitis“ kalbėjo ir su Senamiesčio mokyklos vadovu, klasės auklėtoja, socialine darbuotoja bei direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Visi it susitarę teigė, jog mergaitė ir jos mama stipriai perlenkia lazdą. Pavaduotojas tikino paauglę mokykloje matantis visada linksmą, besišypsančią. O klasės auklėtoja prisiekinėjo nepastebėjusi, kad tarp jos auklėtinių vyksta tokie dalykai. Patyčių kankinamą mergaitę ji apibūdino kaip itin emocionalų vaiką, galbūt per jautriai priimantį klasės draugų žodžius ar veiksmus. Tačiau kaip kitaip galima reaguoti, kai tave pravardžiuoja, šaiposi, žemina, stumdo ir net muša, sakydami, kad čia – žaidimas?
Visai kitokios nuomonės kalbintieji buvo apie pagrindinę mergaitės skriaudikę, atakuojančią ją bjauriausiomis žinutėmis ir užgauliojančią klasėje. Pasak jų, ji – pirmūnė, daug skaitanti ir viskuo besidominti mergaitė.
Būtų buvę įdomu išgirsti ir patyčiomis kaltinamos mergaitės tėvų nuomonę apie tai, kas vyksta jų vaiko klasėje ir apskritai mokykloje, tačiau su žurnalistais šeima bendrauti atsisakė, pareiškusi, kad sutiktų į dominančius klausimus atsakyti raštu. Belieka tikėtis, kad tašką šioje skaudžioje istorijoje padės tam tikros institucijos. O kad kažkas daroma – jau faktas. Plungės švietimo skyriaus vedėjas Rolandas Raibužis mus patikino, jog šią savaitę bus sudaryta darbo grupė, kuri šį įvykį kruopščiai ir atsakingai ištirs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą