Šeimos politikos Lietuvoje nėra

Šiandien apie šeimą garsiausiai šaukia įvairių teisių gynėjai: vaiko teisių, moters teisių, vyro etc., tarsi šeima tebūtų keleto egoistų sambūris. Retai prabylama apie visavertės vaikystės išsaugojimą visavertėje šeimoje. Maža to - šeima, kurioje vaikus augina mama ir tėtis, jau imta tapatinti tik su krikščionių tikėjimu, įkyriai peršant mintį, neva tai gūdžių viduramžių liekana.

Vidinė mūsų valdžia tyli, užtat vis labiau girdėti "teisių" gynėjų balsai iš išorės. Įvairūs ne mūsų valstybėje sukurti projektai vis drąsiau skinasi kelią į vaikų švietimą be tėvų žinios. Toje tuščioje vietoje, kurioje turėtų būti šeimos politika, tarpsta seksualinė politika.

[CITATA]

Ar Lietuvai dar reikalinga šeima? Kaip ją supranta dabartiniai valdantieji? Nežinia. Pernai gruodį per 100 parlamentarų Seimui pateikė Konstitucijos pataisas dėl esminių šeimos sampratos formuluočių: 1) šeima sukuriama sudarius santuoką, 2) šeima kyla iš motinystės bei tėvystės, tačiau joms priešinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Klausimas vilkinamas. Praėjusį trečiadienį jo svarstymas vėl buvo atidėtas.

Apie dabartinę šalies šeimos politiką, o tiksliau - jos nebuvimą, neaiškią valdančiųjų poziciją daug kalbėta neseniai sostinėje vykusiame nacionaliniame forume "Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje", tarp kurio rengėjų - ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas. Apie tai, kokia ateitis laukia būsimųjų kartų Lietuvoje, kalbėjo garbūs mokslininkai, rašytojai ir politikai, tačiau jų argumentų klausėsi ne itin gausi auditorija. Tai tikriausiai rodo, jog Lietuvos mamos ir tėčiai gyvena ramiai, pasitiki savo valdžios atstovų sveiku protu ir mano, kad šeimos vertybėmis bei interesais bus deramai pasirūpinta.

Nauja tėvystės kryptis

"Vaikui būtiną meilę ir auklėjimą lygiai taip pat gali suteikti dvi mamos arba du tėčiai", - viename iš portalų ivairiseima.lt savo poziciją įrodinėja gėjus Rimas ir apgailestauja, kad didelė dalis Lietuvos iki šiol to nesupranta. Jis tvirtina turįs stiprų tėvystės instinktą, tad norintis ir galintis būti geru tėvu.

Lietuvoje įvaikinimas nesusituokusiems asmenims nėra galimas, o gėjų poros netuokiamos, tačiau vienišas asmuo įsivaikinti gali - galutinis žodis priklauso teismui. Teisės požiūriu, orientacija nėra pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima atsisakyti leisti įvaikinti.

"Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų šeimų Lietuvoje apklausa (2012 m., VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai) parodė, kad dažniausiai vaikus Lietuvoje augina lesbiečių poros ar vienišos mamos, tačiau užfiksuoti keli atvejai, kai vaiką auginant dalyvauja gėjus ar biseksualus tėvas. Tokios poros ne tik gyvena ilgalaikiuose santykiuose (54 proc. apklaustųjų), bet ir augina vaikus (20 proc.)", - rašoma portale ivairiseima.lt.

Teisė į mamą ir tėtį

Nacionaliniame forume "Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje" kalbėjęs Patriotiško jaunimo sambūrio "Pro Patria" valdybos pirmininkas Paulius Stonis atkreipė dėmesį, jog šeima, kurią sudaro vyras ir moteris, šiuo metu vis dažniau tapatinama vien tik su krikščioniškąja pasaulėžiūra, tarsi ji būtų krikščionybės išradimas.

"Per visą Vakarų Civilizacijos istoriją iki pat šių dienų buvo žinoma, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, einanti netgi pirmiau nei valstybė. Moderniais laikais, iki pat XX a., stiprios šeimos, kuriose gimsta vaikai, buvo praktiškai nekvestionuojama valstybės klestėjimo prielaida", - priminė P. Stonis.

Panašu, kad vaiko teise turėti mamą ir tėtį, o ne tėtį ir tėtį arba dvi mamas, iš tiesų dabar labiausiai rūpi Bažnyčiai. Valdžios atstovai šiuo klausimu arba tyli, arba prisideda prie šeimos naikinimo vaiko auklėjimą vis labiau patikėdami valstybei, nuo lytinio ugdymo proceso izoliuodami tėvus. Vyro ir moters šeimos vertybes ginantys žmonės valdžios atstovų yra vadinami atsilikusiais viduramžių tamsuoliais.

Instinktų generavimas

"Mirties kultūra kelia koją į Lietuvą", - be užuolankų konstatuoja rašytoja, Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Tai, kas šiuo metu siūloma įvesti valstybės lygmeniu į Lietuvos švietimo sistemą, jos įsitikinimu, nė iš tolo netarnauja žmonijos progresui. Signatarė tai vadina sąmokslu prieš šeimą ir valstybę. Bandymai su žmonėmis, dangstantis lygybės, reprodukcinių teisių, laisvės ir mokslo terminais, iš tikrųjų esantis tik instinktų generavimas, kuris jau buvo kartą atliktas Sovietų Rusijoje.

Kultūrų karas

Seimo parlamentinės grupės "Už šeimą" narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė forume atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje ne tik siekiama seksualizuoti vaikus, pakertant jų pasitikėjimą tėvais, bet ir į šį procesą įtraukiama Sveikatos apsaugos ministerija. Parlamentarė įžvelgia norą, kad "be tėvų žinios vaikai gyventų seksualinį gyvenimą ir netgi patys savarankiškai, tėvams galbūt nė nežinant, ryžtųsi abortui, kadangi už jo procedūrą sumokėtų valstybė", - taip siūlomą įstatymo pataisą, kuria norima valstybės lėšomis tiekti nemokamus kontraceptikus ir daryti abortus jaunuoliams iki 20 metų, vertina politikė.

V. Aleknaitė-Abramikienė vaizdžiai iliustravo aplink mus vykstantį kultūrų karą, kurio vieną iš įrankių ką tik matėme "Eurovizijos" scenoje. "Končita Vurst yra kultūros liga ir tam tikros politikos faktas, - sakė parlamentarė. - Domėjausi to vaikino praeitimi, pasižiūrėjau, kaip jis dainavo anksčiau. Jis dainavo įvairiose scenose būdamas savimi, apsirengęs vyru - kas jis ir yra pagal prigimtį. Dainuoja gerai, tą jūs galėjote pastebėti. Jis ne pirmą kartą Austrijoje bandė prasimušti, bet kol tai darė kaip vaikinas, jam nepavyko. Manau, jog tai, ką jis padarė, yra sąmoningas veiksmas norint siekti karjeros meno srityje. Įvaizdis nėra atsitiktinis. Tas įvaizdis, kurį jis jums pademonstravo, nėra jo sukurtas."

Jis ir ji viename

Pasak V. Aleknaitės-Abramikienės, uždaruose pasaulio ir Europos elitiniuose klubuose, kuriuos lanko "labai elitinės pavardės", kabo keisti plakatai. "Kabo ir vienoje vokiškai kalbančios šalies sostinėje, elitiniame klube. Tai man patvirtino labai rimtas žmogus, ir aš atsakingai sakau. Kabo žmogaus paveikslas: labai gražus kūnas, viršuje - moteris, apačioj - vyras, ir parašyta (vokiškai): "Aš esu Adomas, aš esu Ieva, aš esu Aš." Mes daugiau mažiau esame skaitę Bibliją ir Penkiaknygę, ir žinome, ką reiškia "Aš esu Aš." Tai reiškia "Aš esu dievas". Toks paveikslėlis daug ką pasako žmonėms, kurie bent kiek susipažinę su teologija. Jeigu jūs įsižiūrėtumėte į tą vaizdą, tai jūs suprastumėte,kad tas "Aš esu Aš" - tai Antikristo modelis, ir vaikinukas, norėjęs šokiruoti publiką bei laimėti, pasirinko jį ne dėl ligos, o labai sąmoningai, nes jis suprato žaidimo taisykles. Ne tik jis jas yra supratęs. Daug kas jas buvo supratęs, kai kurie, norėję atsimesti, buvo nužudyti. Bet čia ne mano lygio tema. Vaikinukas tą padarė todėl, kad kažkas to labai nori. Aš manau, jog tai buvo testas Europai. Kažkas ėmė ir "pratestavo" Europą, ar ji priima. Ar jau atėjo laikas."

Antikristo klientai

"Antikristas yra malonus, geras, švelnus, gražus. Ką jis daro? Jis tenkina visus jūsų poreikius. Ar turėtume stebėtis, kad jau atėjo laikas už jį balsuoti? Jau seniai mūsų civilizacija eina šiuo poreikių tenkinimo keliu. Automatiško, - kalbėjo V. Aleknaitė-Abramikienė. - Žmonės yra paversti priemone sukelti poreikį, kad galima būtų jį tenkinti. Rimti mokslininkai rašo apie tai, kaip šiuolaikiniai Europos kairieji, socialistai, pirmiausiai - Europos Parlamente, siūlo visokias direktyvas, perrašo žmogaus teisių turinį. Ir vis atsiranda naujos grupės ginamųjų. Tai irgi yra klientai. Kuo daugiau klientų, tuo didesnė tikimybė, kad tu išliksi valdžioj. Stambulo konvencija yra dar vienas įrankis sukurti daugybei tų klientų."

Pasak parlamentarės, šiandien jauniems menininkams tenka ateiti kurti į tokią aplinką,kurioje jiems teks išversti savo odą ir galbūt netgi paneigti savo prigimtį. "Kas yra gender ideologija? Tai būdas dekonstruoti žmogaus prigimtį ir paversti jį sraigteliu. Nesvarbu, ar tas žmogus yra heteroseksualus, ar homoseksualus. Šiandien, pasakysiu atvirai, man jau gaila homoseksualų, nes šita keista operacija, žmogaus pavertimo poreikių tenkintoju operacija, vykdoma jų vardu", - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė ir pridūrė, jog šimtams tūkstančių gėjų jau nusibodo, kad jų vardu ardoma šeima ir griaunama žmogaus prigimtis.

"Vyksta rimti dalykai"

Į "Vakarų ekspreso" klausimą, ar ne per ramiai dėl savo vaikaičių ateities šiandien nusiteikę mamos ir tėčiai, V. Aleknaitė-Abramikienė atsakė, jog nėra pesimistė: "Šiandien šeimas kuria jaunesnioji karta, gimusi prieš pat Nepriklausomybę ar iškart po jos. Tai veikli, gerai besiorientuojanti karta, pajėgi gauti reikiamos informacijos, mokanti užsienio kalbų. Jaunos šeimos šiuo metu yra suaktyvėjusios, ir manau, kad šis judėjimas dar augs."

Taip pat parlamentarė pridūrė mananti, jog ne politikai turi spręsti dėl šeimos ateities, o pačios šeimos. "Vyksta rimti dalykai. Laisvė baigiasi, kai kažkas ima laužyti tavo principus ir versti tave gyventi pagal tai, kas tau nepriimtina", - pridūrė pokalbininkė.

Paklausta, ar įsivaizduotų tokį ateities scenarijų, kai Motinos ir Tėvo diena nebebūtų švenčiamos, kad neįžeistume kitų formų šeimų jausmų, politikė atsakė: "Aš nemanau, kad demokratinėje valstybėje mažumos grupė gali dominuoti ir diktuoti sąlygas. Tėvas ir motina, vyras ir moteris yra prigimtiniai dalykai, kurių neįmanoma paneigti. Chromosomos, genai nepažįsta tarpinių lyčių. Svarbiausia - būti sąmoningiems, aktyviems, turėti pilietinės drąsos ir ginti savo teises."

Apie terminų painiavą

"Svarbiausias veiksnys, nulėmęs tokią demografinę tendenciją, kurią išgyvename, yra tas, kad visus tuos 20 metų į šeimą nebuvo žiūrima kaip į vienetą, kaip į visuomenės ir valstybės pagrindą, - "Vakarų ekspresui" sakė sambūrio "Pro Patria" valdybos pirmininkas P. Stonis. - Liūdniausia yra tai, kad šeimos pagrindiniu socialiniu institutu nelaikė ne tik politikai, bet ir nemaža dalis šalyje veikiančių nevyriausybinių organizacijų. Tai liudija vis dar dažnai girdimos kalbos atskirai apie vaiko teises, apie moters teises, apie tėvo teises ir panašiai. Retai kas kalba apie visavertės tėvystės ir motinystės bei vaikystės išsaugojimą šeimoje. Susidaro įspūdis, kad šeima - tai tik kažkokių iki galo neišreikštų egoistinių interesų vedinų individų sambūris. Tokia pasaulėžiūra turėjo politines pasekmes - galima sakyti, kad per visus 20 metų Lietuvoje turėjome tik ekonominę politiką, o šeimos politika buvo ir yra likusi periferijoje. Taigi visos šeimos stiprinimui reikalingiausios socialinės reformos pirmiausiai buvo matuojamos tik ekonominėmis kategorijomis, neįvertinant jokių iš to kylančių socialinių padarinių."

Pasak P. Stonio, tam, kad atsirastų nuosekli šeimos politika, pirmiausiai būtina atsisakyti tradicinės šeimos ir jos vertybių retorikos, tapusios patogia, bet tuščia moralistine pozicija. Jos pagrindu nuolat vyksta tuščios diskusijos. Juk pats tradicinės šeimos terminas savaime reiškia tai, kad be tradicinės yra ir kitokio tipo šeimos (pvz. vienos lyties, išplėstinės ir pan.), kas įneša daug nereikalingos painiavos.

"Antrasis ydingas terminas - šeimos vertybės. Juo leidžiama suprasti, kad šeima yra tik subjektyviai suprantamas dalykas, kurį kiekvienas gali suvokti taip, kaip jam patogu. Tokio dalyko pasekmė turėtų būti labai aiškiai apčiuopiama - šeima nebetenka jokios politinės reikšmės ir lieka individualių emocijų bei skonių įkaite. Kitaip tariant, jei kas nors susigalvoja laikyti save šeima, tai jie ir bus šeima. Tačiau tokiu atveju apie jokią šeimos politiką kalbėti iš principo tampa nebeįmanoma, nes tai reikštų, kad valstybė bando reglamentuoti visuomenės narių subjektyvias emocines nuostatas."

Trečiasis itin keistai skambantis dalykas, pasak pokalbininko, yra šeimos tapatinimas išimtinai su krikščioniška pasaulėžiūra. "Akivaizdu, kad šeima nėra krikščionybės "išradimas". Šeima nėra tradicinė ar netradicinė, ji egzistuoja tik kaip vyro ir moters sąjunga", - pabrėžė P. Stonis.

Ne šeimos, o seksualinė politika

Nuoseklios šeimos politikos nebuvimas po truputį šiandien leidžia įsivyrauti tam, ką būtų galima pavadinti instrumentine seksualine politika. "Ja neva siekiama suteikti lygias teises kitokios seksualinės pakraipos ir kitaip savo lytiškumą suvokiantiems žmonėms. Manyčiau, kad šiandien tokiai politikai realaus poreikio nėra, kadangi lygios galimybės kitos seksualinės pakraipos žmonėms yra užtikrinamos. Kelčiau klausimą, ar tam išties reikalingi papildomi socialinės inžinerijos eksperimentai, kuriais tarsi norima legalizuoti neaiškiais pagrindais save privilegijuota laikančios grupės poreikius?

Galiausiai apie tokias teises nekalbama nei Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei kituose pagrindiniuose žmogaus teises reglamentuojančiuose tarptautiniuose dokumentuose", - sakė P. Stonis.

Pokalbininkas ragino prisiminti ir pasigilinti į tai, kas įrašyta LR Konstitucijoje: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. "Tai reiškia, kad kiekvienas neatimamą moralinį orumą ir besąlygišką teisę gyventi įgyja pačiu savo gimimo faktu. Prigimtinės asmens teisės yra visų šiuolaikinių žmogaus ir piliečio teisių šaltinis ir turi būti laikomos jų vertinimo ir pripažinimo visuomenėje matu."

Pasak P. Stonio, jei dabartinė tendencija šeimos atžvilgiu išliks, ilgainiui vietoje Tėvo ar Motinos dienos pradėsime minėti "Įvairių šeimų" ar kito keisto pavadinimo šventes.

Deja vu: Lenino dekretai

"Istoriniai faktai rodo, prie ko gali priversti plataus masto socialinės inžinerijos eksperimentai, pagrįsti tik žmogaus išgalvota ideologija, - atkreipė dėmesį P. Stonis. - Bėda ta, kad šiandien net kai kurie vadinamieji teisių gynėjai visiškai nežino arba nenori pripažinti, kad tos pačios lyties santuokas, abortus bei nesantuokinius santykius išpažįstanti pasaulėžiūra yra marksistinė ir bolševikinė."

TENDENCIJA. Tradicinė šeima vis dažniau tapatinama vien su krikščioniškąja pasaulėžiūra, tarsi ji tebūtų krikščionybės išradimas, o šeimos politika vietą užleido seksualinei politikai.

Pasak pokalbininko, XX a. pradžioje, Rusijoje valdžią užėmus Markso idėjų įkvėptam Leninui, regis, pirmą kartą istorijoje buvo pradėtas socialinis eksperimentas, kuriuo siekta kurti valstybę be šeimos. Vos paėmęs valdžią Leninas bene pirmasis istorijoje pradėjo vykdyti tai, ką šiuolaikiškai kalbant būtų galima vadinti seksualine politika. 1917 metais jis pasirašė dekretus apie "Santuokos panaikinimą" bei "Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie civilinės būklės įrašus". Pastarajame dekrete atsirado skyrius "Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą". Po šių dekretų priėmimo skyrybų procedūra pasidarė labai paprasta, o santuoka tapo tiesiog "fiziologine darbininko-vyro ir darbininkės-moters sąjunga". Tokioje sąjungoje gimę vaikai privalėjo būti paimti ir perduoti kolektyviniam išlaikymui, kad tėvams nebūtų trukdoma uoliai kurti socializmą. Taip pat buvo legalizuotos visos santuokinės sąjungos rūšys: homoseksualios, trejybinės, šeimos-komunos, kuriose nebuvo pavienių vyrų ir moterų porų. Šios sovietų "išplautos" šeimos sampratos įteisinimo pasekmė - itin pagausėjęs nesantuokinių vaikų skaičius. Tad seksualinei laisvei be įsipareigojimų ir pasekmių laiduoti 1920 m. Leninas pasirašo dar vieną dekretą, kuriuo legalizuoja abortus.

"Už minėtos pasaulėžiūros palaikymą ir sklaidą, dar vadinamą žmonių švietimu, Lietuvoje gaunamos nemenkos sumos. Todėl visiškai suprantama, kad už atitinkamą atlygį šie žmonės yra pasiruošę apjuodinti kone bet ką. Tačiau tai darydami jie ne tik elgiasi negarbingai savo tautiečių atžvilgiu, jie taip pat yra nesąžiningi istorinei tikrovei", - sakė P. Stonis.

Europietiškos vertybės: marksistinės ar krikščioniškos?

"Šiandien Europoje įsivyravusios vertybės yra vakarietiškos tik tiek, kiek su Vakarų kultūra galima tapatinti Markso, Engelso ir Lenino idėjas. Tačiau nereikia pamiršti, kad Europos Sąjungos tėvai, priešingai nei dabartinis Europos Komisijos pirmininkas ponas Barosas, atstovavo ne marksistinei Vakarų civilizacijos pusei. Jie visi buvo krikščionys demokratai ir kurdami šią Sąjunga net neįsivaizdavo, kad jos vairą bei idėjinę kryptį perims ir diktuos neomarksistai, - priminė P. Stonis. - Bet įvyko, kaip įvyko. Tai suvokdami mes turime nepabijoti pasisakyti už Europą, tačiau aiškiai ir drąsiai įvardyti, kokios Europos norime. Už stuburo parodymą iš Europos Sąjungos dar juk nieko neišmetė."

Ką reikia daryti?

Ką šiandien galima padaryti, kad šeima liktų visuomenės ir valstybės pagrindu?

"Visas socialines ir ekonomines reformas būtina kurti ir įgyvendinti taip, kad didžiausią naudą gautų ne pavieniai individai, bet šeima kaip vienetas. Būtinos kelios svarbiausios reformos, susijusios ne tik su progresyviomis mokestinėmis pajamų lengvatomis šeimoms, auginančioms vaikus, bet ir Darbo kodekso peržiūra, siekiant užtikrinti didesnes galimybes tėvams daugiau laiko praleisti ne darbuose, bet auklėjant vaikus. Tai padėtų išvengti papildomų valstybės išlaidų neefektyvių socialinių paslaugų plėtrai, - tokias šeimos politikos gaires siūlo P. Stonis. - Taip pat verta patyrinėti santuokų iširimo priežastis ir, jas įvertinus, apsvarstyti pačios santuokos, kaip šeimos šaltinio, globos gaires. Londono ekonomikos mokyklos mokslų daktaras Stefanas Beskervilis (Stephen Baskerville) visiškai teisus sakydamas, kad homoseksualai nesugriovė santuokos - tai daro heteroseksualūs žmonės. Ir galiausiai turi būti atsisakyta bet kokių ambicijų, prieštaraujančių pamatiniams demokratijos principams, valstybei kištis ir siekti perimti iš tėvų vaikų auklėtojo vaidmenį."

Apie smegenų plovimą

Daugybė mokslininkų, psichologų teigia, kad vaikui normaliai vystytis reikalingi tėvas ir motina. Tačiau neseniai JAV pediatrų akademija viešai paskelbė, kad vaikams nesvarbu, ar juos augina mama su tėčiu, ar du gėjai, ar dvi lesbietės. Šiuo pareiškimu remiasi ir mūsų šalies gėjai, kurie norėtų įsivaikinti (jie viešai apie tai kalba savo portaluose), nes jaučia galį būti vaikams geri tėvai.

"Mokslas jau seniai yra tapęs politinių interesų ir ideologijų kovos arena. Tai itin matoma socialiniuose moksluose. Štai Norvegijos visuomeninė televizija 2010 m. transliavo norvegų sociologo ir komiko Haraldo Eios sukurtą laidų ciklą "Smegenų plovimas", kuriame jis autoritetingai, pateikdamas abiejų stovyklų puses, kritikavo vadinamojo genderizmo mokslininkų tezes. Šie mokslininkai tvirtino, kad lytiškumas tėra socialinis konstruktas, priklausomas tik nuo auklėjimo, - sakė P. Stonis. - Šio sociologo darbo rezultatus jau galėjome pajusti ir Lietuvoje, kai buvo uždarytas Šiaurės šalių lyčių lygybės institutas, Lietuvoje finansavęs abejotinos mokslinės vertės Lyčių lygybės projektus."

Pasak P. Stonio, šiandien žiniasklaidoje viešinamos mokslinės diskusijos apie lytiškumo tyrimus yra labai žemo lygio. "Jos labiau pagrįstos ne išsamiomis studijomis, kuriose visų pirma būtų įvardintos tyrėjų prielaidos apie šeimą, lytiškumą ir pan., bet labiau emocijomis, nutylimomis ideologinėmis nuostatomis bei stereotipiniu įsitikinimu, kad visuomenė nėra apsišvietusi ir turi būti perauklėta.

Naujausi žmogaus smegenų tyrinėjimai, neuromokslo atradimai ir pan. rodo visiškai priešingus dalykus nei neobjektyviomis prielaidomis paremtas "lytiškumo mokslas". Iš tiesų - juk jei žmogų įsivaizduoji tik kaip kūną, kurį įmanoma pergaminti kaip nori, pagal savo įsivaizdavimą, tai toks dalykas kaip vyras ar moteris iš principo nustoja egzistuoti ir tampa tik susitarimo dalyku. Kai žmonės galutinai paneigs savo prigimtį, kils klausimas, kas tuomet apskritai yra žmogus", - sakė P. Stonis.

GAUSĖJIMAS. Norint sudaryti palankias sąlygas šeimoms kurtis, pirmiau turime aiškiai apsibrėžti, kokių šeimų pagausėjimo trokštame.