- Kas atsitiko, kad mokykla nebeišsiverčia be specialistų, tampančių žaibolaidžiais tarp šeimos - mokinio - mokyklos? - klausėme Marijampolės Petro Armino pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės ekspertės Onos MISIUKEVIČIENĖS.
- Švietimo sistemoje esu daugiau nei dvidešimt metų. Daugiau nei dešimtmetį teko dirbti su tėvų globos netekusiais vaikais. Su kiekvienu laikotarpiu keičiasi vaikų karta, kinta ir problemų pobūdis. Kasmet pagalbą teikti tenka vis jaunesniems vaikams. Pradėjus dirbti socialine pedagoge, dažniausiai tekdavo padėti 14-18 metų vaikams ir jaunuoliams. Šiandien su sunkumais (bendravimo su bendraamžiais, emocijų valdymo, konfliktų sprendimo ir pan.) jau susiduria 6-10 metų vaikai.
- Mūsų dienomis socialinėje sistemoje įsitvirtina nauja kategorija - euronašlaičiai. Tai vaikai, palikti į užsienį užsidirbti išvažiavusių tėvų. Kaip tėvų išvykimas pakeičia vaikų elgesį mokykloje, santykius su mokytojais, bendraamžiais?
- Didžiausias euronašlaičių pakilimas buvo prieš 7-10 metų. Tuomet išties kildavo nesusipratimų. Vaikai būdavo paliekami ne tik giminaičiams, bet ir visiškai vieni arba kiek vyresnio (net nepilnamečio) brolio ar sesers priežiūrai. Šie vaikai turėjo gerą materialinį pagrindą, galėjo didžiuotis prieš bendraamžius nematytais daiktais, tačiau neteko galimybės augti su savo artimiausiais žmonėmis - tėvais. Šiuo metu dažniausiai užsienyje dirba vienas iš tėvų, o kitas lieka su vaikais. Ir tai problemos neišsprendžia - epizodinis vieno šeimos nario dalyvavimas vaiko gyvenime atsiliepia jo savijautai, elgesiui, brandai. Ypač berniukų, jei auklėjimu rūpinasi tik mama, o tėtis išvykęs. Šeimoje nelieka vyro pavyzdžio.
- Švietimo įstaigų vadovai neretai pabrėžia, kad daugėja mokinių, kuriems jau reikia ne tik socialinio darbuotojo, bet psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Ar tokios kalbos perdėtos?
- Vertinant sveikatos priežiūros specialistų informaciją apie ugdymo įstaigas lankančių vaikų sveikatą, tenka sutikti, kad vadovų nerimas pagrįstas. Fizinė ir psichinė vaikų sveikata kasmet blogėja. Tam įtakos turi daugybė veiksnių: mityba, fizinio aktyvumo, bendravimo stoka, gyvenimas virtualioje erdvėje, dienos režimo nebuvimas ir kita.
- Kas daro vaikus problemiškus? Ar išeitis perkelti vadinamąjį sunkų vaiką į kitą mokyklą, kitą globos įstaigą tikintis, kad jis pasikeis?
- Išeitis visuomet yra. Kas yra geriausia, negali žinoti neišbandęs. Kartais naudinga pakeisti aplinką, atsitraukti nuo grupės, susidariusių stereotipų. Geriau jau žengti žingsnį nei visai nedaryti nieko. Tačiau pasitaiko, kai tas žingsnis nepasiteisina. Dirbdamas su vaikais, visuomet ieškai geriausio sprendimo. Dirbti mokytoju šiais laikais yra didžiulis iššūkis. Pedagogines studijas renkasi jaunuoliai, kartais ne visai pasverdami savo galimybes ar suvokdami, su kokiais iššūkiais jiems teks susidurti mokykloje. Atėjus dirbti į mokyklą, vaikai sukuria visokių išbandymų ir reikia labai didelės vidinės stiprybės, kad į tuos išbandymus nereaguotum, juos ignoruotum. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pavyko nusibrėžti ribas tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Dažnai vaikams tenka priminti: aš tave gerbiu ir to paties noriu iš tavęs. Nesu pažeminusi nė vieno vaiko ir neketinu to daryti ateityje. Niekada neįsivelsiu į konfliktą su vaiku, kuris atvirai provokuoja, kad pakelčiau balsą, o jam rastųsi proga replikuoti atgal. Kiekvieną kartą su vaiku kalbame apie tai, kas atsitiko, ieškome išeities, geriausio sprendimo iš susidariusios situacijos, aptariame, jog tokioje situacijoje nenorėtume būti nė vienas. Laikas, skirtas pokalbiui su vaiku, visuomet pasiteisina. Problemas visuomet stengiuosi spręsti per pagarbą. Galima įsižeisti, bet aš stengiuosi suvokti, kad vaikas - tik vaikas. Per savo darbo mokykloje laiką nesutikau nė vieno vaiko, kuris būtų iš prigimties blogas. Yra nelaimingų, nuskriaustų gyvenimo aplinkybių vaikų, bet blogo iš prigimties - nė vieno. Kartais padeda nekasdieniški problemų sprendimai. Prieš keletą metų paaugliai mėgdavo į mokyklą ateiti vilkėdami sportines kelnes. Kuo daugiau juostelių ant kelnių, tuo jiems gražiau. Nelabai sekėsi juos įtikinti, ėmiausi veiksmų. Apsivilkau „treningus“, užsimaukšlinau kapišoną ir einu per mokyklą, gumą čiaumodama. Vaikai apstulbo: „Kaip jūs atrodote? Jums tai netinka.“ „O jums ar tinka, kai taip atrodote? Kodėl turėtų man netikti, jeigu jums tinka?“ - nesutrikau. Tai buvo geriausia, veiksmingiausia pamoka.
- Visuomenėje sklando nuomonė, kad „sunkūs“ vaikai užauga tik socialinės rizikos šeimose. Bet neretai ir visko pertekusių šeimų vaikai pridaro tėvams bėdų, tampa nevaldomi, įklimpsta į depresiją, vedančią prie kraštutinių poelgių, priklausomybių. Ar tai neišvengiamas šios kartos vaikų bruožas?
- „Sunkūs“ vaikai užauga ten, kur jiems sunku augti. Vertybiniai pamatai padedami šeimoje. Psichologai, psichoterapeutai teigia, kad, jei vaikui iki 3-5 metų nepakako tėvų dėmesio, meilės, apkabinimų, augant jam būna sunku ką nors duoti mainais kitiems. Ypač jiems būna sunku paauglystėje. Kita vertus, nepamirškime, kad gyvas bendravimas tarp šeimos narių sumažėjo iki kritinės ribos. Teko ne kartą girdėti pasakojant, kaip tėvai su savo vaikais, sėdinčiais kitame kambaryje, susirašinėja internetu. Virtualus pasaulis įtraukia ir „pavagia“ mūsų vaikus, o tikrovėje gyvenimas kitoks.
- Ar normalu, kad mokinys išdrįsta prieš mokytoją pakelti ranką? Tokie pavyzdžiai - nereti. Didelį atgarsį šiemet turėjo Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus ir jam nepaklususios penktokės konfliktas, kuris pedagogui kainavo darbą ir vos ne teistumą. Kas darosi Lietuvos mokykloje?
- Šiandieninė mokykla - visuomenės atspindys. Mokykloje vyksta visi tie dalykai, kurie vyksta suaugusiųjų pasaulyje. Kodėl tuomet stebimės: „Kas atsitiko vaikams?“ Ne šį klausimą turėtume užduoti, o klausti: „Kas atsitiko mums?“ Kita vertus, nereikėtų pamiršti vieno labai svarbaus mūsų kartos vaikų bruožo: jie nepripažįsta autoritetų. Jie drąsiai rėžia savo nuomonę, diskutuoja, o su suaugusiaisiais dažnai elgiasi kaip su bendraamžiais. Todėl ir problemas bei nepatinkančias situacijas gali spręsti analogiškai. Dėl ko vaikams kyla noras tyčiotis ir smurtauti? Dėl to, kad šeimoje jie mato smurtą, patys yra nukentėję nuo brolių, seserų, kitų suaugusiųjų. Laimingas vaikas niekada kito neskriaus. Jeigu skriaudžia, vadinasi, širdelėje jam kažko labai trūksta.
- Ar, vykstant tokiems dalykams, mokykla gali išsigydyti nuo patyčių, visuomenė - nuo smurto? Ką reikia daryti?
- Labai pritarčiau psichiatro Lino Slušnio mintims, kad patyčios mokykloje yra per daug sureikšmintos. Man atrodo, kad šiuolaikinių mokinių tėvų laikais patyčios būdavo net piktesnės. Tik niekas per daug nesigilindavo. Tiesiog sprendėme jas patys, į mokytojus nelabai kreipdavomės, kartais ir tėvai nesužinodavo. Dabar vaikai yra drąsūs, dažnais atvejais pasisako, kas jiems nepatinka, informuoja apie kitų vaikų netinkamą elgesį. Kartais net draugo pastaba dėl netinkančios aprangos priimama kaip patyčia, nors draugas tik pasakė savo nuomonę. Iš tiesų pamatuoti ribą tarp patyčių ir išreikštos nuomonės labai sudėtinga. Kartais vaikai iš tiesų tyčiojasi, o sudrausminti stebisi: „Kas čia tokio? Aš tik pajuokavau.“ Jie teisinasi nieko blogo nenorėję. Kaip atrodė, taip pasakė. Dėl to ir kalbamės su vaikais, kaip reaguoti konfliktinėse situacijose, kaip nuomonę išsakyti, kad neįžeistum kito, neįžiebtum gaisro. Kartu su mokyklos psichologe vaikus mokome konkrečių žingsnių, kaip reaguoti į pašaipas, pasityčiojimus, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, į ką kreiptis pagalbos. Vaikai žino, kaip taikyti tuos žingsnius, tik jiems ne visada pavyksta. Gerai, jei tėvai prisideda ir savo vaikus moko tų pačių dalykų. Tada vaikai greičiau išmoksta tinkamo bendravimo būdų.
- Ką daryti su elgesiu išsiskiriančiais mokiniais, kurie neretai kelia pavojų kitiems vaikams, patys save žlugdo? Kaip juos auklėti?
- Dar Sokratas sakė: „Vaikai šiandien - tironai. Jie priešgyniauja tėvams, ryja maistą ir terorizuoja mokytojus.“ Tai buvo pasakyta daugiau nei prieš 2,5 tūkst. metų. Kiekviena karta turi savo bruožų ir ypatumų. Priimkime savo vaikus tokius, kokie jie yra, ir mylėkime juos besąlygiškai. Suaugusiųjų meilė, supratimas, palaikymas, padrąsinimas gali daryti stebuklus. Pažinau šeimą, kurioje buvo daug vaikų, jie augino vienas kitą. Broliai - seseris, seserys - brolius. Mama gyveno savo gyvenimą, bet atėjo laikas, kai ji atsivertė ir panoro susigrąžinti prarastą ryšį su vaikais. Nepavyko. Vaikai užaugo geri, jautrūs viduje, bet, negavę mamos meilės, neturėjo jai ką grąžinti. Jeigu tėvai per darbus ar dėl kitokių priežasčių su vaikais nespėja užmegzti ryšio vaikystėje, paauglystėje sumegzti nutrūkusią giją sunku ar net neįmanoma. Neužtenka mažam žmogui duoti pavalgyti, nupirkti tai, ko reikia, retkarčiais išsivežti į kelionę. Reikia kalbėtis. Bendravimo stoka priveda prie vaikų ir tėvų susvetimėjimo. Dažnai girdime kaltinant mokyklą: neišmokė, neįdiegė. Mokykloje nėra nė vienos pamokos ir niekuomet nebuvo, per kurią mokytojas mokinį mokintų muštis, tyčiotis ar smurtauti. Pirmiausia išmokyti ir vertybinius pamatus pakloti turi šeima.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą