Taip atsirado etiketo taisyklės: kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje

Pirmą kartą žodis „etiketas“ buvo pavartotas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV rūmuose: per vieną priėmimą svečiams buvo išdalytos kortelės su taisyklių sąvadu - vadinamosios etiketės.

Bet pirmųjų nurodymų, kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, randama jau šumerų ir senovės egiptiečių molinėse lentelėse.

Labai svarbus etiketas buvo senovės Indijoje, kur viešpatavo kastų sistema.

Senovės Kinijoje I tūkst. pr. m. e. pirmojoje pusėje buvo parengtos elgesio normos, kuriomis buvo iki menkiausių smulkmenų reglamentuojamas visas žmogaus gyvenimas.

Pavyzdžiui, vyrams buvo nurodoma vaikščioti tik dešine kelio puse, o moterims - tik kaire. XI-XII a. susiformavo Vakarų Europos etiketo taisyklės.

Jomis buvo aiškiai nubrėžiama riba tarp atskirų visuomenės sluoksnių, taip pat tarp įvairių kilmingųjų hierarchijos pakopų atstovų.

Pavyzdžiui, per iškilmingus pietus Prancūzijos karaliaus rūmuose visi perai turėjo užimti vietas pagal statusą - vieni sėdėdavo arčiau monarcho, kiti - toliau. XIV a. pirmojoje pusėje buvo išleistas pirmasis gerų manierų kodeksas „Il Galateo“, kurio autorius yra Džovanis dela Kaza (Giovanni della Casa) iš Florencijos.

Jame išdėstytos taisyklės buvo skiriamos ne vien aristokratams, bet ir kitų sluoksnių atstovams, tai yra buvo universalios.

Tačiau griežčiausiai etiketo taisyklių buvo paisoma Europos karalių rūmuose. Atsirado net speciali pareigybė - ceremonmeisteris.

Prancūzijoje absoliutizmo laikotarpiu rūmų gyvenimą visiškai lėmė etiketo reikalavimai.

Pavyzdžiui, monarchui valgant visi valdiniai, nepriklausantys karaliaus šeimai, privalėjo stovėti.

Karalienė ir princai galėjo sėdėti ant kėdžių, kiti karaliaus šeimos nariai - ant taburečių.

Pastarąją privilegiją galėjo gauti ir karaliaus favoritė.

XVIII a. atsirado ir buržuazijos sluoksnio etiketo taisyklės. Jos buvo gana griežtos.

Tarkime, moteriai buvo draudžiama likti vienai su vyru, jeigu jis ne jos vyras ar artimas giminaitis, bet daug kas šioms taisyklėms nusižengdavo.

Rusijoje iki Petro I reformų dauguma gyventojų laikėsi tvarkos, nustatytos rinkinyje „Domostroj“, išleistame XVI a.

Moterys faktiškai neturėjo jokių teisių, privalėjo visur paklusti vyrui, melstis, tvarkytis namuose ir auklėti vaikus. Buvo griežtai reglamentuojamos svetingumo taisyklės.

Tie, kas stovėjo ant aukštesnio visuomeninės hierarchijos laiptelio, neturėjo patys lankytis pas „žemesniuosius pagal laipsnį“, tik atvirkščiai.

Jeigu buvo vykstama į svečius pas sau lygų, karieta privažiuodavo prie pat durų.

Jeigu namų šeimininko statusas buvo aukštesnis, sustodavo prie vartų ir per kiemą tekdavo eiti pėsčiomis.

Mūsų dienomis etiketo taisyklių, tiek rašytų, tiek nerašytų, yra daugybė.

Yra nacionalinės etiketo taisyklės, galiojančios vienoje šalyje ar tautoje, yra profesionalios.

Etiketas yra labai svarbus diplomatijos srityje, o priimtų formalumų nesilaikymas gali tapti tarptautinio konflikto priežastimi.

Yra medikų, teisininkų, kariškių etiketas...

Savos etiketo taisyklės galioja versle ir net internete. Kai kuriomis aplinkybėmis griežtai laikytis taisyklių yra būtina, o kai kada galima apsieiti be formalumų.

Bet kai kurios bendros normos galioja beveik visur: į aukštesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones kreipiamasi „jūs“, per pokalbį jaunesnis neturi pertraukti vyresnio amžiumi, vyrui dera atidaryti duris moteriai ir panašiai.

Kodėl reikia laikytis etiketo taisyklių? Pirmiausia tam, kad būtų pagerbta kito žmogaus visuomeninė padėtis.

Ir galiausiai tam, kad pašnekovas, bendraudamas su jumis, jaustųsi komfortiškai.

Ne veltui sakoma, kad niekas nekainuoja taip pigiai ir nevertinama taip brangiai kaip mandagumas.