Velykų virpulys: iš kartos į kartą

Su Velyknakčio giesmėmis, su istorijos vėliavomis, su dainomis iki sutemų ir su atsisveikinimo ašaromis. Vieningi, skirtingi, savi. Seni, maži. Tokie susirenkame, kad pajustume, dėl ko verta gyventi, numirti ir išlikti prisiminimuose.

Velyknakčio prisiminimai

Šeimoje, kurioje užaugo Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė, Velykos buvo labai svarbus metas. Moteris gerai prisimena tą nepaprastą laukimo nuotaiką, namie pamerktas beržo šakeles, Velyknakčius Kretingos bažnyčioje... "Mes gyvenome 12 km nuo Kretingos, išsiruošdavome su mama į bažnyčią visai nakčiai.

Prisimenu, kaip pirmą kartą mama mane vedėsi į Velyknaktį, aprengė savo pačios numegztu raudonu paltuku, o kunigas pagyrė ir davė saldainių...

Tada man buvo penkeri metukai. Mano mama buvo labai tikinti, giedotoja. Velyknaktį giedodavo Kalnus, aš klausydavausi, kartais, būdavo, ir užsnūstu... Turėjau 10 metų vyresnį brolį, bet jis likdavo su tėvu namuose. Jiedu mažiau dalyvaudavo bažnytinėse apeigose nei mes su mama."

Baltos lubos ir mamos pyragas

N. Vasiliauskienė prisimena, kad prieš Velykas tėvai visada nubaltindavo kreida namų sienas ir lubas. "Mama dažydavo kiaušinius - svogūnų lukštais, medžio žievėm, apvyniodavo kokį lapelį, kad raštą išgautų... Paskui skutinėdavo."

Velykų vaišės nebūdavo labai turtingos, bet - ypatingos. "Mama krosnyje iškepdavo mielinį pyragą su aguonomis ar razinomis. Tokio dabar jau niekur neparagausi... - šypsosi. - Visi po pasninko būdavome išsiilgę mėsos, tad per Velykas jos būdavo gausu, daugiausiai - kiaulienos.

Mama virdavo šaltieną, karką, priruošdavo kotletų, mėsos vyniotinių, burokėlių mišrainės. Būtinai ant stalo būdavo duonos giros ir riebaus naminio sūrio."

Margučio dalijimas

Ponia Nijolė taip pat kepa mielinį pyragą, kai iš Vilniaus šventėms atvažiuoja jos vaikai - dvi dukros su šeimomis, trimis anūkais, sūnus studentas. Dešimt žmonių prie stalo susėda. "Pasimeldžiame, pagiedame.

Viena mano dukra - tikybos mokytoja. Ir ji, ir didžioji anūkė, dešimtmetė, moka sakyti gražius linkėjimus..." Bendrauja, džiaugiasi vieni kitais.

Velykų vaišes N. Vasiliauskienei padeda suruošti dukros. Kol vyrai prižiūri vaikus, jos kartu puošia stalą, margina kiaušinius, o susėdę vieną velykinį margutį dalija į tiek dalių, kiek prie stalo žmonių.

Apie šią tradiciją muziejininkė sužinojo iš vyresnių žmonių etnografinių ekspedicijų po Kretingos apylinkes metu - jos tėvų namuose tokio ritualo nebuvo.

Kumečių nekviesdavo

Muziejininkė, deja, negalėjo papasakoti apie Kretingoje gyvenusių grafų Tiškevičių velykines vaišes, nes nėra užrašytų duomenų. Yra aprašyti tik Kūčių valgiai.

Kretingos muziejaus moksliniame archyve saugomi mokytojos Sofijos Tutlaitės, grafo Aleksandro Tiškevičiaus vežėjo dukros, papasakoti atsiminimai (užrašė 1962 m. muziejininkas Juozas Mickevičius, kurio 115-ąsias gimimo metines šiais metais švęsime) apie Kūčių stalą Kretingos dvare.

Prie Velykų stalo, matyt, kumečių nekviesdavo, tai ir jų prisiminimų neliko.

"Į Kretingos muziejų po Velykų kviečiu atvykti apžiūrėti velykinių puokščių parodą - jos nuostabios", - sakė pokalbininkė.

Iš bajoriškų šaknų

Perlis Vaisieta, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vado pavaduotojas kultūros reikalams, Velykas sakė švenčiantis kaip ir dauguma - stengiasi laikytis protėvių tradicijų: margina ir ridena margučius, eina į bažnyčią, sėda prie bendro stalo, bendrauja...

PAVELDAS. Perlis Vaisieta: "Ir per Velykas, ir per visas kitas šventes keliame vėliavas savo sodyboje, pirmiausiai - Lietuvos istorinę, taip pat Žemaitijos ir savo giminės - su herbais." 

"Net tik per Velykas, bet ir per visas kitas šventes keliame vėliavas savo sodyboje Lyduvėnuose (Raseinių rajone) - pirmiausiai Lietuvos istorinę, taip pat Žemaitijos ir savo giminės - su herbais", - sakė pokalbininkas.

Bajoriškoji linija (Sirokomlės herbas) eina per jo mamos giminės istoriją Žemaitijoje. Taip lėmė likimas, kad ir P. Vaisietos žmona Rima - taip pat bajoraitė (Lelivos herbo giminė).

"Nors mūsų surinktos žinios apie giminės genealogiją siekia net 16-17 amžių, į bajorystę žiūrime ne kaip į privilegiją.

Mano įsitikinimu, tai yra pirmiausia pareiga: gyventi ir dirbti, laikantis bajoro obalsio vertybių - Tiesa, Garbė, Orumas", - teigė P. Vaisieta.

Anot pokalbininko, visada savęs turime klausti: kas mes, kokie mes, kur einame ir kokie norime būti. Ką paliksime po savęs? Dėl to visada turime jausti atsakomybę ir pareigą saugoti savo šaknis ir paveldą.

Su skrybėlaite ar šalikėliu

"Mano tėvas aktorius Tomas Vaisieta, kilęs iš Perlojos krašto (Varėnos r.), iš daugiavaikės valstiečių šeimos, perdavė ir man, ir mano seseriai Ginvilei Vaisietaitei (taip pat aktorei) muzikinę gyslelę.

Šiandien neįsivaizduoju nė vienos didesnės šeimos ar giminių sueigos, kurioje neužtrauktume senų "už dūšios" griebiančių liaudiškų dainų:

"Vai seniai, seniai pas motuly buvau", "Ant Nemuno kranto" ir kitų, - pasakojo P. Vaisieta. - Velykos mano šeimai tokios pat svarbios kaip Kalėdos. Visada per didžiąsias šventes prisimename ir tuos, kurių jau nebeturime...

Labai dažnai prisimenu savo mamą - Birutę Vaisietienę (deja, jau amžinatilsį), buvusią žurnalistę, dirbusią "Kultūros baruose", savaitraštyje "Literatūra ir menas" ir kt., visada elegantišką ir pasitempusią - būtinai su kokia skrybėlaite ar šalikėliu, pasidažiusią ir pasikvėpinusią, jautrią, visus mylinčią, puikią kulinarę, batikų ir mezginių ekspertę, ypač jautrios ir meniškos sielos žmogų.

Tik po jos mirties, kai pasidarėme savo giminės genealogijos medį, supratome, kad ta mamos elegancija, matyt, parėjo iš jos bajoriškų šaknų - nuo Žemaitijos."

Dainos ir ašaros

"2014 m. vasarą Mažeikiuose buvo surengtas giminės iš mamos pusės suvažiavimas, atvyko apie 80 žmonių iš visos Lietuvos - ir vos paeinantys mažyliai, ir vos krutantys senjorai ir senjoros, - pasakojo pokalbininkas.- Su gėlėmis ir pyragais, su vėliavomis, su dainomis iki sutemų, su atsisveikinimo ašaromis akyse. Vieningi, jausmingi, santūrūs ir emocionalūs, visi skirtingi - ir tokie savi."

P. Vaisietos žodžiais, tokios akimirkos ir yra tai, dėl ko verta gyventi ir dėl ko verta numirti.

Dalelė Lietuvos

Bajoriškoji kilmė, P. Vaisietos žodžiais, pirmiausiai reiškia pareigą Tėvynei, realius darbus jos labui. Šiuo metu, be kitos visuomeninės veiklos, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga prisideda ir prie paminklo Durbės mūšio metinėms pastatymo Telšiuose.

Šio mūšio metu (1260 m.) žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai bei estai sumušė kryžiuočius.

"Galime drąsiai sakyti, kad tai istorinis įvykis, nulėmęs ne tik Žemaitijos, bet ir dabartinių Baltijos valstybių likimą", - teigė P. Vaisieta.

Šį prasmingą projektą inicijavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Žemaičių šlovės žvaigždės laureatas, vienas iš Žemaičių kultūros draugijos įkūrėjų Vilniaus dailės akademijos profesorius architektas Algirdas Žebrauskas. Paminklo skulptorius - Algirdas Bosas.

"Iš valstybės biudžeto šiam paminklui nenumatyta nė cento, todėl, pasinaudodamas proga, labai kviečiu visus žemaičius, visus lietuvius realiai prisidėti prie to, kad šis svarbus Lietuvos istorijai ženklas atsirastų Telšiuose, - skatino Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys. - Juk kiekvieno iš mūsų žengtas žingsnis yra dalelė Lietuvos, kurią paliksime po savęs."

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder