Panašiai prieš metus, žiūrėdamas televizijos reportažą iš JAV, kuriame labdaros Harlemo skurdžiams tiekimo atstovė pasakė, kad paramos maisto produktais skurdžių šeimos ten jau nebevertina, nes neišmano, kam tie produktai (miltai, aliejus, makaronai, etc.) yra skirti ir ką iš jų būtų galima pasigaminti, su baime pagalvojau, kad tokie laikai greitai atžingsniuos ir į Lietuvą, kurioje ūkininkai jau daugel metų pratinami nebedirbti laukų, žmonės - vien tik pirkti, vaikus nuo galimybės išmokti elementariausių kasdienių darbų saugo vaiko teisių gynėjai... Todėl sužinojęs, kad žinomas virtuvės meistras, vienas iš trijų virtuvės mitų griovėjų Alfas Ivanauskas važinėja po mokyklas ir moko vaikus virtuvės įgūdžių, labai nudžiugau, taręs sau, jog šis žmogus dirba Lietuvai.
- Ar aš teisus, sakydamas, kad dirbate Lietuvai? Ką žodžiai „dirbti Lietuvai“ Jums reiškia?
- Pirmiausia, mano gyvenime, ko gero, apskritai nėra tokio reiškinio kaip darbas. Nemanykite, kad maivausi, tačiau iš tiesų darau viską, kad kuo mažiau gyvenime dirbčiau, o kuo daugiau gyvenčiau - t.y. įgyvendinčiau savo svajones.
Jau vaikystėje nusprendžiau, kad noriu daryti tik tai, kas man teikia malonumą, ir tai, ką geriausiai sugebu. O dirbti Lietuvai pavyksta savaime. Ko gero, taip yra todėl, kad aš iš tiesų visa savo esybe didžiuojuosi, jog esu lietuvis. Darau tai ne iš noro susireikšminti, tačiau, esant reikalui, visuomet oriai šitai pabrėžiu. Taigi dirbti Lietuvai, ko gero, man reiškia, kad nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje būtumei, į kurią pasaulio šalį rašytumei laiškus ar skambintumei telefonu, tu niekur, niekada nesigėdi pripažinti, jog esi lietuvis, iš Lietuvos.
Na, o darbas su moksleiviais ir modernių kulinarinių klasių steigimas Lietuvos mokyklose - taip pat ne darbas. Tai misija ir neišsipildžiusi mano vaikystės svajonė. Pats neturėjau tokios klasės, todėl pažadėjau, jog baigęs mokyklą darysiu viską, kad kuo daugiau tokių kulinarinių klasių atsirastų Lietuvoje. Šiuo metu su kolege Rima Olberkyte-Stankus įrenginėjame jau aštuntą klasę.
- Moksleiviai, su kuriais bendraujate, juk žino, kad esate visuotinai pripažintas virtuvės meistras, žino, kad galėtumėte dirbti nepalyginti turtingesnėse valstybėse, prestižiniais laikomuose restoranuose, ir greičiausiai klausia jūsų, dėl ko atsispiriate šioms pagundoms? Ką jiems sakote?
- Vadovaujuosi filosofija, kad kiekvienas ateiname į šitą pasaulį ne šiaip sau, o kažką palikti po savęs. Na, o man, kaip lietuviui, pirmiausia norisi kažką tokio palikti ne kažkur pasaulio tolybėse, o čia, Lietuvoje.
Jau ir dabar turiu projektų ne tik Lietuvoje, tačiau kiekvieną rytą nubundu ir pirmiausia savęs klausiu, kuo galiu būti naudingas savajam kraštui. Mano tikslas labai aiškus - garsinti Lietuvos ir lietuvių vardą pasaulyje ir visiems parodyti, kad mes ne tik krepšinio ir gražių moterų šalis (šypsosi).
Vienas iš laimėjimų - jau trečius metus iš eilės nušluostom visam kulinariniam pasauliui nosį, nes mūsų leidžiamas kulinarinis žurnalas VMG pripažintas geriausiu pasaulyje. Tokie garsūs vardai, kaip Dž.Oliveris ar G.Ramzis, lieka kažkur ten, tarp kitų 200 žurnalų, kurie nepelno šio titulo.
O naujausias mano tikslas - kad pagaliau vienas iš Lietuvos restoranų gautų pirmąją „Michelin“ žvaigždę. Nors ir neturiu restorano, turiu strategiją, kaip šį tikslą pasiekti, ir ją vykdau. Tikiu, kad greitu metu mes tą žvaigždę turėsime. Visa tai pasakoju moksleiviams, nes jiems reikia ne tik pasakų iš knygų, bet ir realių istorijų, žmonių bei pavyzdžių.
- Ar jaučiate Lietuvos išsivaikščiojimo grėsmę? Ar skaudi jums masinio Lietuvos jaunimo emigravimo problema? Kaip sukurti čia erdvę, kurioje jaunimas norėtų pasilikti? Ką galėtų (privalėtų) padaryti šalies vadovybė, o ką - kiekvienas mūsų? Galbūt, atrodytų, ir nedideli dalykai (pavyzdžiui, skanus maistas) galėtų virsti papildomais motyvais pasilikti gyventi tėvynėje?
- Žinote, viskas prasideda nuo šeimos. Jeigu patys tėvai nuolatos vaikus skatina išvažiuoti, jeigu darželyje ir mokykloje jie girdi tik tokias kalbas, vadinasi, augdami tokioje aplinkoje, jie gal net bus priversti išvažiuoti, nes visi aplinkiniai skatino tai daryti. Tačiau jeigu tėvai puoselėja pilietiškumą ir meilę savo kraštui - viskas gali atrodyti kitaip.
Žinoma, man irgi niekas gyvenime nieko ant lėkštutės neatnešė, aš taip pat nieko neprašiau iš Lietuvos, tačiau jaučiu natūralią prigimtinę pareigą gyventi savo Tėvynėje ir stengtis darbuotis, kad gyventi čia mums visiems taptų jaukiau ir maloniau.
Man nereikia ordinų, apdovanojimų... Žinoma, būtų smagu sulaukti tiesiog didesnio valstybės palaikymo, tačiau ir be jo galiu padaryti viską, ką esu sugalvojęs, ir kas, bent jau tuo tikiu, galėtų būti naudinga Lietuvai. Pavyzdžiui, nutariau padovanoti visoms Lietuvos mokykloms kulinarinį vadovėlį: sukūriau jį ir išleidau savo bei rėmėjų lėšomis, paskui išvežiojome jį dovanodami po visas Lietuvos mokyklas. Kodėl taip pasielgiau? Nes man ne tas pats, iš ko mokosi mūsų vaikai. Žinoma, ėjau į Švietimo ir, mokslo ministeriją, pristatinėjau idėją ir nors niekam ten ji nepasirodė nei reikalinga, nei įdomi, tai neatbaidė manęs nuo jos įgyvendinimo.
Mano nuomone, svarbiausia, kad visi bendraminčiai burtųsi į bendrijas, kuriose viską lengviau įgyvendinti. Susivieniję jaučiame mažesnį pasipriešinimą. Čia juk panašiai kaip važiuoti automobiliu, nuolatos pypsint visiems, prašyti pasitraukti ir t.t. O juk galima ramiai į viską reaguoti ir siekti savo tikslų visai nerėkaujant ir su niekuo nesiriejant. Visai nesvarbu, kad geri darbai mažai kam įdomūs ir mažiau pastebimi, tačiau tai neturi mūsų stabdyti, nes juk svarbiausia gyvenime yra užsigyventi ramybę ir laimę savo širdyje.
- Plušate ne tik virtuvėje - nemaža savo energijos ir laiko atiduodate visuomeninei veiklai. Vėl, pamaniau, šis žmogus mėgina Lietuvos visuomenėje atkurti taip smarkiai sutrūkinėjusius bendruomeninius ryšius, o juk viens kitam gero linkinčių žmonių bendruomenė - būtina sąlyga tai laimingai valstybei, kurioje jaunimas norėtų gyventi, kurti. Papasakokite apie tai, ką laikote aukščiausiąja, profesiją viršijančia savo misija.
- Mano tikslas - vienyti bendraminčius, burti į bičiulių ratelius tuos, kurie nori kažką gyvenime, ir ypač Lietuvoje, nuveikti. Kitaip tariant - tuos, kuriems ne vis vien. Ir žinote, labai džiugu patirti, kaip bendraminčių pastangos palengva įgyja tokią didžiulę jėgą, kurios jau nebeįstengia užgniaužti nei užgauliotojai, nei viskam abejingi pesimistai.
Netgi ne tikiuosi, o žinau, kad dėl bendrų mūsų pastangų mūsų vaikų ateitis taps sveikesnė, kūrybiškesnė ir laimingesnė. Todėl noriu savo pavyzdžiu parodyti, kad nuolatinis atkaklus darbas gali padaryti stebuklus. Aš neturiu kada sėdėti prie televizoriaus, stengiuosi su komanda kiekvieną dieną išsikelti tikslus, kurie paverstų mūsų veiklą sėkmingesne. Kuo mūsų kompanijai labiau seksis, tuo laimingesni bus komandos šeimų nariai, o, kai jie bus laimingesni, bus daugiau ir laimingesnių lietuvių... Taip užburtas laimės ratas gali plėstis, įgauti pagreitį, riedėti toliau...
O profesiją viršijančia savo užduotimi laikau misiją išmokyti žmones atsikratyti savųjų baimių, nes būtent jos žlugdo ne tik pilietiškumo dvasią, bet ir tikrąjį gyvenimo džiaugsmą.
- Spaudoje skaičiau, kad dalyvausite parodoje pavadinimu „Ar žinai, kokio skonio yra mūsų Lietuva?“ Tad gal galėtumėte pasakyti, kokio ji skonio? Ar ne šaltibarščių? Kokiais nacionaliniais patiekalais vaišintumėte užsienio svečius, idant jie valgydami pajustų tą unikalųjį Lietuvos skonį?
- Prieš metus pradėjau kurti specialią lietuviškų gaminių kolekciją, kuri turėtų išgarsinti Lietuvą. Ten galima rasti ir šaltibarščių skonio kramtomosios gumos, baravykų popieriaus, rašalo ir pan. Mano tikslas -
per šią produkciją ne tik parodyti mūsų kulinarinį paveldą, bet ir atskleisti Tautos kūrybiškumą. O užsienio svečius, tą patį milijonierių Ričardą Bransoną, jam viešint Lietuvoje, vaišiname uogomis, miško grybais, rūkytu unguriu, juoda duona ir kitais mūsų skanėstais, kuriais tikrai galime didžiuotis. Tik mūsų, lietuvių, bėda ta, kad mes pernelyg nuvertiname savo kaime pagamintą varškės sūrį, sodo ir miško gėrybes ar ką tik pagautą ežero žuvį. Tuo metu kitos tautos su pasididžiavimu šauktų apie tokius „kaimietiškus“ delikatesus.
- Sakoma, mityba turi įtakos ir žmonių mintims, ir jausmams, ir sielai... Ko patartumėte dažniau valgyti lietuviams, idant būtų giedresni ir viltingesni?
- Patarčiau jiems valgyti maistą, o ne vieniems kitus, nes vis dažniau tenka pastebėti, kad socialinėje erdvėje mums visiems labiau patinka „suvalgyti“ ką nors baisiais žodžiais, užuot padengus stalą, sukvietus šeimyną ir bendraujant suvalgius ką nors drauge pagaminto. Todėl manau, kad reikėtų galvoti ne tik apie tai, ką valgyti, o ir kaip tai padaryti. Ugdyti stalo kultūros tradicijas prie bendro stalo su draugais ar artimaisiais - štai kas turėtų būti tikroji vertybė ir tikslas.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą