Savęs žalojimas: kokia prasmė?
Dar vos prieš šimtą metų kai kurios Pietų Afrikos gentys našlę po vyro mirties uždarydavo izoliuotoje patalpoje. Baigiantis šiam laikui ji prieš grįždama namo turėdavo kruopščiai nusiprausti ir aštriu akmeniu susipjaustyti krūtinę, rankas bei kojas.
Indėnų gentis tlinkitai Aliaskoje tokiais atvejais mušdavo save akmenimis per veidą ir svilindavosi plaukus laužo liepsna; mažų mažiausiai - trumpai nusikirpdavo plaukus ir barstydavosi veidą pelenais nuo sudeginto velionio kūno.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad kai skifai apverkdavo karaliaus mirtį, jie kirpdavosi plaukus, pjaustydavosi rankas, draskydavosi kaktą ir nosį, nusikirsdavo ausų spenelius ir strėle perverdavo sau kairę ranką.
SIUNTINYS. Daugelis senovės tautų į aną pasaulį išsiųsdavo ne tik mirusiojo turtą, bet ir tarnus, naminius gyvūnus, o kartais ir šeimos narius. Šių papročių įrodymų gausiai randa archeologai.
Indėnai komančiai ne tik nusikirpdavo plaukus ir visaip žalodavosi, bet ir nukirpdavo uodegas bei karčius savo arkliams.
Kitoje indėnų gentyje - apačių - velionį apraudodavo moterys, kraujuodamos nuo pjūvių ant rankų ir kojų.
Australijos aborigenų našlės draskydavosi veidus ir žarstekliais degindavosi krūtis, rankas, kojas.
Kokia šio žalojimosi prasmė?
Mokslininkai tokiuose papročiuose mato norą gedulo laikotarpiu pakeisti išvaizdą. Žmogus norėdavo bent laikinai kartu su velioniu pabūti ribinės būsenos - tarp gyvenimo ir mirties, bei apginti jį nuo pomirtinių išbandymų.
Daugelis senovės tautų eidavo dar toliau - jie į aną pasaulį išsiųsavo ne tik mirusiojo turtą, bet ir tarnus, naminius gyvūnus, o kartais ir šeimos narius. Šių papročių įrodymų archeologai gausiai randa skifų, šumerų ir Centrinės Amerikos indėnų vadų kapavietėse.
Ir paprasti žmonės skirtinguose pasaulio kampeliuose stengdavosi padėti į giminaičio kapą ką nors naudinga - kastuvą, lanką su strėlėmis arba bent medinį šaukštą. Daiktai dažnai būdavo sulaužomi, nes tikėta, kad tai, kas sulaužyta aname pasaulyje, gerai laikys šiame.
PAPRASČIAU. Šiuolaikinėse Vakarų kultūrose gedulas baigiasi tuomet, kai gedėtojas mano jau pasinaudojęs tuo laiku, kuris buvo skirtas apmąstymams apie gyvenimą ir mirtį, apie save ir savo artimuosius, ir gali tęsti visavertį gyvenimą.
Tikėta ir tuo, kad karaliams ir turtuoliams aname pasaulyje prireiks tarnų, todėl juos žudydavo dešimtimis ir netgi šimtais. Arabų keliautojas Ibn Fadlanas XX amžiuje aprašė savo stebėtas kilnaus variago* laidotuves prie Volgos: kaip jį sudegino valtyje kartu su mylimu arkliu, vergais ir žmonomis.
Indijoje iki nesenų laikų našlė savanoriškai susidegindavo kartu su vyru. Baisi ceremonija, vadinama sati**, turėjo ir gana buitinę reikšmę: našlėmis tapusioms moterims niekas nepadėdavo, o antrą kartą ištekėti jos neturėjo teisės. Ši praktika Indijoje buvo drausta keletą kartų; paskutinį dabar tebegaliojantį draudimą paskelbė britai 1829 m.
Turtai dūmų pavidalu
Praktiškesnės tautos bandė išvengti turto ir žmonių siuntimo į aną pasaulį dėl mirusiųjų gerovės. Senovės egiptiečiai į karstus dėdavo iš medžio išpjaustytas figūrėles arba molio statulėles. Kinai pagamino visą armiją tokių - ji saugojo pirmojo imperatoriaus Cin Šichuandžio ramybę. Iki jo armijos būdavo užkasamos į žemę gyvos. Vėliau kinai ėmė iš popieriaus pjaustyti įvairius su laidojimu susijusius reikmenis - baldus, indus, papuošalus ir netgi pinigus. Visa tai būdavo sudeginama ant protėvių kapų. Kadangi pagal tikėjimą šie virsdavo dvasiomis, juos turėjo patenkinti turtas dūmų pavidalu. Tikras būdavo tik maistas - jo palikdavo ant kapo, tačiau suvalgydavo šeimos nariai.
Kinijoje taip pat kilo ir civilizuota, iki smulkmenų apgalvota gedulo kultūra. Konfucianizmo dogmos skrupulingai nurodydavo gedėjimo trukmę vienam ar kitam giminaičiui. Pavyzdžiui, vyresnysis sūnus ir žmona laikėsi gedulo trejus metus, kiti sūnūs - dvejus, o vyras dėl žmonos gedėjo vos penkis mėnesius...
Visą tą laiką buvo draudžiama tuoktis, švęsti šventes, valgyti saldumynus ir klausytis muzikantų.
Palankus atgimimas
Kitos religijos nevertė žmonių sielvartauti taip ilgai. Pavyzdžiui, budistai tėvų gedi iki 100 dienų, kitų žmonių ir giminaičių - iki 49 dienų. O štai musulmonai našlei leidžia ištekėti antrą kartą jau po keturių mėnesių nuo vyro mirties.
Krikščionys savo artimuosius anksčiau apverkdavo metus, bet šiandien katalikai paprastai gedi tris mėnesius, pravoslavai - 40 dienų. Šiuo periodu, manoma, siela pereina pomirtinį blaškymąsi, ir artimieji privalo jai padėti maldomis bei apeigomis bažnyčioje.
Tai šiek tiek primena tibetiečių bardo - ypatingą perėjimo būseną, kurioje mirusiojo siela išbūna 49 dienas. Visą šį laiką tam skirtasis lama turi skaityti maldas iš Mirusiųjų knygos ("Bardo tedol"), kad velioniui būtų palankus atgimimas.
Paleidžia plaukus
Apskritai pasaulio religijos nepalankiai žiūri į pernelyg intensyvų emocijų reiškimą gedulo metu. Induizmas ir islamas draudžia sav? žaloti, rautis plaukus, nusikirpti barzdą, taip pat tatuiruotis. Abi religijos kovoja su papročiu samdyti profesionalius raudotojus.
Judaizme visi artimi mirusiojo giminaičiai turi daryti "kia" - įplėšti savo drabužio kraštą. Tai simbolizuoja, jog netektis galutinė ir neatšaukiama. Gedėdami savo tėvų vaikai plėšia drabužį ties širdimi. Izraelyje parduotuvės netgi prekiauja specialiai iš anksto suplėšytais gedulo drabužiais.
Tačiau toli gražu ne visus tenkina toks dozuotas, griežtai kontroliuojamas sielvartas.
Netgi santūriojoje Europoje per laidotuves ir dabar galima išvysti audringas emocijas. Pavyzdžiui, Rusijoje moterys paleidžia plaukus ir garsiai rauda, namuose uždengia visus veidrodžius, kad ten neįtrauktų mirusiojo sielos.
Kraštutinumai
Azijoje ir Afrikoje sielvartas reiškiamas netgi gyvybei ir sveikatai pavojingomis formomis, ypač jeigu tai religinis fanatizmas. Pavyzdžiui, islamas beviltiškai kovoja su ašuros ritualais - šiitų kankinių Hasano ir Huseino, kuriuos priešai nužudė VII amžiuje, minėjimu. Tomis dienomis šalyse, kur šiitai sudaro didelę gyventojų dalį, gatvėmis žygiuoja procesijos su juodomis vėliavomis, vaidinamos misterijos, o jas lydi tikinčiųjų žalojimasis. Hasano ir Huseino žaizdoms atminti jie badosi kinžalais ir daužosi grandinėmis šaukdami savo kankinių vardus.
Katalikiškuosiuose Filipinuose kasmet dešimtys tikinčiųjų plakasi ir netgi nusikryžiuoja aukodamiesi Kristui.
Nebūtinai juoda
Kultūrų skirtumai pasireiškia ir gedulo spalvomis. Krikščioniškosiose šalyse gedulo spalva yra juoda, nors Ispanijoje ir Prancūzijoje su ja iki Viduramžių pabaigos konkuravo balta.
Kinijoje, Japonijoje ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse balta iki šiol yra gedulo spalva. Baltą karstą išneša trečią dieną per baltus vartus žmonės, apsirengę baltais drobiniais apdarais. Netgi "vaišės" velioniui turi būti baltos spalvos - ryžiai, virta višta, gabalėlis lašinių.
Kai kuriose Afrikos bei Okeanijos gentyse, mirus kam nors iš artimųjų, priimta dažyti kūną baltais dažais.
Kai kuriose Afrikos šalyse gedulo spalva yra raudona.
Korėjiečiai turi savotišką gedulo vėliavą, ji nešama gedulingos eisenos priekyje. Tai ilgas raudonas audinys, ant kurio baltais arba geltonais hieroglifais užrašyta velionio pavardė ir vardas. Rečiau kaip gedulo spalvos naudojamos juoda, balta ir raudona.
Kirgizai, kai miršta jaunas žmogus, pro jurtos dūmų angą iškiša kotą su raudona vėliava; jeigu žmogus mirė vidutinio amžiaus - su juoda, jeigu senolis - su balta.
Ant moterų pečių
Daugelyje kultūrų gedėjimas labiausiai gula ant moterų pečių - būtent jos aprauda mirusįjį, atlieka laidotuvių ritualus, ilgiau dėvi gedulo drabužius.
Viduržemio jūros regione pagyvenusios moterys nuolat gedi savo mirusių giminaičių, todėl juodus drabužius vilki visada.
Europos moterys visą gedulo laiką taip pat vilki juodai, įskaitant skrybėlę (dažnai su vualiu), batelius, kojines ir netgi apatinius. Vyras turi būti apsitaisęs juodai tik per laidotuves.
Netgi savęs žalojimosi scenose moterys dalyvauja aktyviau nei vyrai. Ši ypatybė susijusi su pačiu moters statusu: ji - tradicijų sergėtoja, ji - emocionali būtybė.
Apversti indai
Civilizuotuose kraštuose gedėjimo pabaiga yra gerai apgalvota. Jos tikslas - išvesti velionio artimuosius iš gedėjimo būsenos ir sugrąžinti juos į normalų gyvenimą.
Karaimams gedulas baigiasi po 11 mėnesių paskutiniu minėjimu, per kurį patiekiama balta chalva.
Kirgizų ritualai, susijusę su gedulo pabaiga, gana sudėtingi, jie baigiasi mirimo metinių minėjimu. Tą dieną velionio artimieji nusivelka juodus gedulo drabužius ir juos sudegina. Visus indus, kuriuose buvo verdami ir patiekti velionio minėjimo patiekai, keletui dienų palieka apverstus. Ant mirusiojo kapo deda jo nuotrauką.
"Susitepę"
Kai kurioms tautoms (tiek primityvioms, tiek išsivysčiusioms) gedėjimo pabaigos ritualas svarbus dar ir todėl, kad tarp jų vyrauja nuomonė, jog gedintieji yra "susitepę".
Havajų salose ne tik prisilietusieji prie lavono, bet net ir buvusieji laidotuvėse patenka į tam tikrų tabu zoną. Polinezijoje mirusysis ir viskas, kas jam priklausė, laikomi turį kai ką pavojinga ir pražūtinga. Tai dar viena iš priežasčių užkasti tuos daiktus į žemę, sulaužyti arba išmesti.
Netgi civilizuotose šalyse stengiamasi greičiau atsikratyti mirusių giminaičių daiktų, nors kai kurie žmonės saugo juos kaip brangias relikvijas. Štai JAV net urna su velionio pelenais stovi garbingiausioje namų vietoje.
Esama ir egzotiškesnių papročių. Štai Malaizijos aborigeno našlė kaip gedulo ženklą turi nešioti vyro žandikaulio kaulą - netgi keletą metų po jo mirties. Kai kurios gentys renka mirusių vadų kaulus ir klausia jų, tiksliau - "išmintingų protėvių" - patarimo sunkiomis minutėmis.
Paprasčiau
Šiuolaikinėse Vakarų kultūrose dabar viskas daug paprasčiau. "Oficialiai" gedima apie mėnesį, paskui drabužiuose atsiranda neutralių spalvų, nebesilaikoma draudimo pramogauti... Kai gedėtojas mano jau pasinaudojęs tuo laiku, kuris buvo skirtas apmąstymams apie gyvenimą ir mirtį, apie save ir savo artimuosius, jis savo, o ne kitų nuožiūra baigia gedėjimą ir tęsia gyvenimą su nauja išmintimi ir patirtimi.
AR ŽINOTE, KAD...
senovės baltai mirusiuosius degindavo. Šis paprotys rytų baltų žemėse įsigalėjo nuo V-VI a., o kuršių žemėse - nuo X a.
Lietuvos didieji kunigaikščiai iškilmingai buvo deginami iki XIV a. pabaigos.
Istorikas J. Dlugošas mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą; ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais.
P. Dusburgas šaltiniuose mini, kad notangai, viena didžiausių prūsų genčių, buvo deginami pasodinti ant žirgų. Žirgai laidoti gyvi. Tai rodo kai kurių virvėmis surištos kojos, užrištos akys, avižojų pilnos šnervės. Buvo manoma, jog kariai raiti joja į mirusiųjų karalystę.
Baltų tikėjimuose, be vėlės, dar yra siela, kuri persikūnija į medžius, gėles, gyvulius ar paukščius. Vyrų dvasia dažniausiai persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moterų - į egles ir liepas. Be augalų, siela taip pat pereina į paukščius: moters - į gegutę ar antį, vyro - į sakalą, balandį, varną ar gaidį.
* Variagai - vikingai, IX-X a. keliavę po Rytų Europą (dabartinę Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją). Vertėsi prekyba, plėšikavimu. Volgos upe pasiekdavo Kaspijos jūrą, Dnepru - Konstantinopolį. ** Šis terminas kilo nuo deivės Sati, dar vadinamos Dakshayani, kuri save paaukojo laužo ugnyje, nes negalėjo ištverti savo tėvo Daksha pažeminimų ir patyčių dėl jos gyvenimo su savo vyru Šiva. Sati terminas taip pat gali reikšti "našlė", dar kartais interpretuojamas kaip "skaisti moteris".
Daugelyje kultūrų gedėjimas labiausiai gula ant moterų pečių - būtent jos aprauda mirusįjį, atlieka laidotuvių ritualus, ilgiau dėvi gedulo drabužius. Kirgizai, kai miršta jaunas žmogus, pro jurtos dūmų angą iškiša kotą su raudona vėliava; jeigu žmogus mirė vidutinio amžiaus - su juoda, jeigu senolis - su balta. Indijoje iki nesenų laikų našlė savanoriškai susidegindavo kartu su vyru. Baisi ceremonija, vadinama sati. Rusijoje moterys paleidžia plaukus ir garsiai rauda, namuose uždengia visus veidrodžius, kad ten neįtrauktų mirusiojo sielos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą