- Aš negaliu kalbėti už kitus žmones, kiekvienas turi teisę kalbėt tik pats už save. Aš galiu papasakoti savo istoriją, kaip mečiau rūkyti, ir tam, kad susitvarkyčiau su savo priklausomybe, man prireikė dvidešimties metų. Aišku, nuo to nenukentėjo nei mano socialinės, nei materialinės pozicijos, nei santykiai su visuomene, nes rūkymas nėra taip smerkiamas, kaip piktnaudžiavimas svaigalais. Vis rasdavau sau pateisinimų, kodėl turiu surūkyti dar vieną, paskutinę cigaretę. Kiekvienas žmogus turi savo kelią į blaivybę, į tiesą.
Dažniausiai žmonės apie tai, kaip vystėsi priklausomybė, pasakoja, kai ateina ieškoti pagalbos, ir ne tiek pasakoja, kiek mes klausinėjam, kad surašyt ligos istoriją. O jie dažniausia, kadangi reikia pateisint savo girtavimą, prisipažint, kad esi alkoholikas, o nesinori iškrist iš sveikų žmonių rato, kuriems galima gerti, - jie kuria įvairias istorijas, psichologinės gynybos sistemas. Būna įdomu klausyt tik pirmą kartą. Vienu atveju būna žmona kalta, o jei ši nuostabi, tai vėl kokią nelaimę reikia paskandinti. Pasigeriama ir iš džiaugsmo; štai vienas menininkas gavo didelį honorarą, du metus negėręs kaip neatšvęsi. Na, draugai ne problema; gali jiems įpilt, o pats negerti. Gal prieš devynetą metų, kai buvo kosminė euforija, prasidėjo kelias į Europą, pradėjo megztis politiniai, verslo kontaktai, turėjau vieną įdomų, meninės prigimties pacientą, turintį šeimą, savo verslą, tačiau buvo priklausomybė svaigalams. Sakydavo, kad štai jam atsiranda psichologinės problemos, visas pasaulis nemielas, kyla baimė, ir pradeda gerti. Mes su juo gan ilgai ir pakankamai sėkmingai dirbom, ir kai gydymas ėjo į pabaigą, jis pasakė turįs išvažiuot į užsienį, pakankamai aukšto lygio susitikimą, kur susitiks su esamais ir būsimais verslo partneriais. Ir be oficialių susitikimų, be abejo, bus pobūvių, ir ką jis, balta varna, ten darys. Jis žinojo, kad paragavęs bent vieną gurkšnelį, atkris, praras kontrolę, tada įvyks skandalas. Nes vos išgeria gurkšnį, geria iki "pergalės" ir ką paskui girtas daro, nelabai prisimena. Kam tokia tragedija, gal išvis nevažiuoti? Mes kiekvienas įsivaizduojam, kad visi mus mato, ir dėmelę ant drabužio atrodo pasaulio pabaiga, o juk niekas į mus dėmesio nekreipia, ar tu susišukavęs, ar ne. Pasiūliau jam vaikščioti su sulčių bokalu, gal niekas ir nepaklaus, juk Vakarų pasaulyje toleruojama abstinencija. Grįžo laimingas, "neprisilupęs" ir pasakoja: "Gurkšnodamas mineralinį, susitinku salėje savo verslo partnerį su... sulčių stikline. Jis ir sako: "Nežinau, kodėl tu geri sultis, bet aš jas geriu, kadangi aš alkoholikas". Nuo to laiko visada taip atsakau - vieni priima tai kaip humorą, kiti žiūri su gailesčiu, o trečio, įkyraus, paklausiu: "Tu ką, nori, kad aš ligoninėje atsidurčiau?" Aišku, tam, kad šitą pasakytum, reikia labai daug drąsos.
- Gydžiau moterį, turinčią didelį girtavimo stadiją ir pakankamai stiprią gynybinę reakciją. Buvo periodas, kai tik pradėjom su ja bendraut - visas pasaulis buvo kaltas. Motina todėl, kad griežtai auklėjo, tėvas - kad buvo po šios padu, pirma santuoka nepavyko, antrasis vyras per daug kontroliuoja. Galima buvo prieit iki to, kad ir valstybė kalta, kad leidžia gamint svaigalus, ir pardavėjas, nes juos parduoda... Koks buvo jos krytis? - atsidūsta gydytojas. - Visada buvo labai stiprus palaikymas iš šeimos pusės, kaip gelbėjimo ratas, to nuomūkio nebuvo, kad atsidurtų sąvartyne, tačiau gerdavo jau su bet kuo, su valkatomis, grįždavo sumušta, žodžiu, aš turbūt ir šimtadalio tų nuotykių nežinau.
Aš visada tikiu, kad gydymas padės, bet tada jau abejojau, ir kaip ten būtų keista, po keleto nesėkmingų bandymų, paskutinysis buvo vykęs. Teisybės dėlei reikia pasakyt, kad pati buvo metus gerti tam tikram periodui, buvo savaiminė remisija, paskui buvo atkrytis ir tęsėsi gal ketverius metus. Man patiko jos pozicija bendraujant su kompanija, kur vartojamas alkoholis. Ji neuždengia delnu taurės, ir čia savotiškas atradimas: pila visiems, pila ir jai, tačiau ji sako: "Na, ir kas? Jeigu aš nenorėsiu gert, tai ir iš pilnos taurės nesriūbtelsiu, o jei norėsiu, tai ir nevaišinama rasiu". Logiška? Pokylyje dar gali pastebėt, kad pirmos taurės neišgėrei, o po antros, trečios jau visiems "iki lemputės". Man tekdavo būti kompanijose, kur moterys, nenorėdamos gerti, įsipildavo mineralinio ir "mosteldavo" iki dugno.
- Kaip normalus, gyvenimo džiaugsmo sklidinas žmogus praranda kontrolę, poreikis gerti tampa nevaldomas ir regis neįveikiamas? Koks metusio gerti primityvo motyvas, tarkim, jei jis save laiko tik darbiniu gyvuliu, neturi kitų interesų?
- Dar iš Sibiro laikų atsimenu labai gabų žmogų, mokantį keletą užsienio kalbų, dirbusį tarptautinių santykių institute ir praradusį savo postą. Jis pasakė man taip: "Aš pajutau, kad degraduoju tą akimirką, kai skaitydamas laikraštį ispanų kalba, numečiau jį vien dėl to, kad nesupratau vieno žodžio. Užuot paėmęs žodyną". Žmonės labai individualiai suvokia savop degradaciją. Kalbėdami apie kritimus ir pakilimus, nepamirškim, kad psichologinių problemų turinčių žmonių pozicija labai skirtinga. Vienas turi aukštą intelektą, jam yra ką prarast, kitas ne. Kaip suprast "darbo gyvulys"? Neįdomių žmonių nėra, ir kūrybingas santechnikas ar kiemsargis yra vertesnis už biurokratą mokslininką. Pasaulis tuo ir įdomus, kad esame skirtingi, ir kiekvienas žmogus yra atskira visata; yra didelių visatų su aibe ryškių žvaigždynų, yra mažų, bet jos irgi turi savo žvaigždučių ir pasaulį.
Aukšto intelekto žmogui dar sunkiau susitvarkyti su savo problema, nes jam žymiai lengviau kurti gynybines sistemas, abejoti, gal daugiau graužaties, savikritiškumo, jis savyje mato daugiau trūkumų. Taip, gal ir yra susinaikinimo instinktas, šalia giminės pratęsimo, bet tai jau Froidas.
- Prisiminkime Airijos įspūdžius. Juk viena yra užsidaryti gydytis ankštoje palatoje kaip dėžutėje, visai kita - privačioje klinikoje, kur pacientai sodininkauja, gano arklius.
- Airijoje aš buvau 1995 metais, stažuotėje, privačiame alkoholikų gydymo centre "Aiseiri", kuriame gydoma pagal Minesotos modelį. Lietuvoje buvė mėginta kurti privati gydykla su Minesotos programa, bet nepavyko, nes tai brangu, deja, žmonės dažnai nesuvokia, kad taip investuotų pinigus į savo ateitį, jie visgi nori labai greitai. Gijimo procesas labai ilgas, trunka visą gyvenimą. Jei kalbėtume apie aktyvųjį sveikimo periodą, jis tęsiasi nuo metų iki dviejų. O katorgiškas gal tik pirmas pusmetis, kitiems ir visą gyvenimą sunku, jie su nostalgija prisimena bachanalijų laikus, treti po pusmečio su pasišlykštėjimu prisimena tą metą ir savijautą. Airijoje lankiausi ir Clounmel mieste, valstybinėje psichiatrijos ligoninėje ir gydymo sąlygos nedaug skiriasi nuo mūsų ligoninės narkologinio skyriaus. Nenukrypk nuo esminių dalykų: privačioje gydykloje žmonės vykdo Minesotos programą, o ne atvažiuoja šukuoti arklių. Mėnesį laiko galvoja, kaip įveikti savo problemą, programa dėstoma ne kaip mokinukams, tarp darbuotojų yra buvusių alkoholikų, visa aptarinėjama per savo išgyvenimų prizmę.
Kiekvienas, gavęs informacijos apie kokį simptomą, lygina su savo potyriais, analizuoja klaidas - tai pakankamai ilgas procesas, užsiėmimai žodžiu ir raštu nuo ryto iki vakaro. Ten tikrai labai jauki aplinka, židinys, kavos pertraukėlės, vyksta aktyvus bendravimas, ir kalbama ne apie moteris ar žirgus, žmonės "užvedami", kad nuolat svarstytų ir suvoktų savo problemą, išvystų save iš šalies. Tai nėra lengva, nes niekas neglosto galvos, sakydamas: "Koks tu vargšas, kaip tau buvo sunku - tu gėrei, nes tau buvo malonu". Atsimenu, gydėsi vienas solidus bankininkas, turįs daugybę psichologinių problemų, ir viena jų - kad žiūri į kitus iš aukšto. Čia pat - bedarbis, kunigas ir tipiškas "ryžas" airis fermeris rankom kaip ližėm. Tam fermeriui, kurio intelektas žemesnis nei bankininko, sekėsi žymiai lengviau, nes jis priėmė tam tikras tiesas kaip postulatą, kurio nereikia svarstyti, kaip aksiomą. O bankininkas abejoja: "O kodėl? O gal yra ne visai taip". Kad pasveiktum, turi būti labai atviras, pirmiausia prisipažinti sau pačiam, kad turi priklausomybę. Airijoje man nutiko linksmas dalykas: viešėjome senoviniame mieste, kur išlikusi prieš 400 metus statyta siena, ten vyko vakaronė, ir trys nebegeriantys alkoholikai airiai sau įsipylė mineralinio, norėjau būti solidarus, bet jie taip karštai užsipuolė: kaipgi aš neparagausiu airiško viskio? Jokiu būdu neleido dėl jų atsisakyti malonumo.
- Džekas Londonas rašė gėręs, kadangi degtinė nuolat po ranka, o štai laimės ar mylimo žmogaus visada trūksta... Ypač jaunimas mato šėlstančius draugus, bijo iš jų išsiskirti ir likti vienas.
- Čia vėlgi yra gynybos mechanizmas: aš geriu, kadangi trūksta žmonių arba jų yra per daug... Būna ir brangus žmogus šalia, o dagtinės nėr, nes jis viską išpylė, ir tada ištroškęs išeina ieškoti butelio, palikęs brangų žmogų. Kiekvienas priklausomas žmogus visada turi priežastį ir logišką paaiškinimą, kodėl jam reikia išgerti: "Man buvo depresija". Pradedi aiškintis, buvo tik bloga nuotaika, ir būtent todėl, kad jaučia potraukį ir žino, kad paskui bus dar blogiau, dar gilesnė depresija. Jeigu draugai tikri, nepriklausomai nuo amžiaus, jie gerbs tavo pasirinkimą, o jei ne - tai ne draugai, o palydovai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą