Apie arbatą ir jos poveikį organizmui

Pravartu žinoti

Kažin ar rastume daug žmonių, kurie praleistų dieną be arbatos. Jei ne kava, tai arbatos puodeliu pasitinkame rytą. Dienos bėgyje užsukame pas draugus arba draugai pas mus išgerti arbatos. O jeigu sušąlame, juk mus irgi gelbsti tas karštas gėrimas. Bet ar žinome, kaip paruošti tikrą arbatą, kad ji išskirtų visą savo energiją, pasiimtume kuo daugiau mineralų, vitaminų iš jos?

Visi, kas norėjo sužinoti kuo daugiau apie arbatą, praėjusį savaitgalį galėjo rinktis arbatos namuose "Tylos garsas". Pasirodo, klaipėdiečiai nėra abejingi arbatai. Renginio organizatoriai buvo nustebinti tokio susidomėjusiųjų antplūdžio. Visi norintieji nesutilpo į jaukų kambarėlį, kuriame ir buvo kalbama apie arbatą.

Paskaita buvo tikrai ne tradicinė. Jau nuo pirmųjų sekundžių galėjai justi malonią aurą. Visi atėjusieji buvo paprašyti nusirengti sunkius paltus, kailinius, nusiauti batus, atsisėsti ant žemės ir atsipalaiduoti. Taip visų veiduose atsirado šypsenos, nuoširdūs žvilgsniai.

Pirmiausia, kad gautume kuo daugiau naudingų medžiagų savo organizmui, arbata turi būti ne senesnė nei dviejų metų, skaičiuojant nuo jos lapelių paruošimo, kitaip tariant, arbata turi būti šviežia, nes tada joje išsilaiko daugiau mineralų, vitaminų.

Šviežioje arbatoje taip pat kur kas veiksmingesnis kofeino poveikis. Sena arbata jau yra tuščia, neturinti "vidaus".

Arbata - vaistas nuo šimto ligų

Apie tai, kad arbatą gerti sveika, turbūt nėra naujiena niekam. Tačiau koks konkretus poveikis organizmui, vargu ar žinome. Sakoma, kad tai gėrimas nuo šimto ligų, mat jis savyje sukaupia daug saulės energijos, drėgmės. Todėl arbata auginama Kinijoje, Indijoje. Veikiant tokioms gamtinėms sąlygoms, arbatoje atsiranda tokių medžiagų, kurios sujungia įvairius radikalus. Taip sukuriamas "skydas" organizme, kuris saugo nuo vėžinių susirgimų, širdies ligų.

Gera žinia rūkoriams - uostant arbatą, dėl jos gydomųjų galių sumažėja galimybė susirgti plaučių vėžiu. Arbatos lapeliai suberiami į indą, jis paimamas į saują abiem rankom ir kvėpuojama tiesiai į arbatą.

Tiems, kurie skundžiasi bloga medžiagų apykaita, taip pat siūloma gerti arbatą. Na, o jeigu norite patirti naujų pojūčių skonio pasaulyje, ragaukite abratą, mat ji padaro jautresnius skonio receptorius.

Ilgas arbatos kelias

Arbata jau buvo žinoma prieš 5800 metų. Taigi galime įsivaizduoti, kiek patirties įgyta ją ruošiant, auginant. Skinami pirmieji trys lapeliai, nes juose sukaupta daugiausia energijos, mineralų. Jie skinami ne tik, kad rankomis, bet nagais, mat pirštai sugertų visą drėgmę iš jos. O norint paruošti 1 kg. arbatžolių, reikia priskinti net apie 20000 lapelių.

Taigi arbatos lapeliai išdėliojami po vieną ir džiovinami saulėje, kad būtų užmuštas žalumas. Tada ji vėl drėkinama ir vėl džiovinama, bet jau ant ugnies.

Kai arbata pasiekia mūsų namus, ruošiame ją gėrimui, t.y. verdame. Jos virimo tradicijos taip pat ilgos ir įdomios. Pirmiausia, arbata turi būti užverdama tris kartus. Tada ji atiduoda visas savybes. Indas, kuriame ji verdama, turi būti stiklinis, kad būtų galima stebėti visą procesą.

Laikui bėgant buvo pastebėtos kelios vandens virimo stadijos. Pagal burbuliukų dydį ir jų veržimosi energiją, jos gavo tokius pavadinimus kaip "Krabo akis", "Vėžio akis", "Žuvies akis", "Perlų vėrinėliai".

Prieš beriant arbatžoles į trečią kartą verdantį vandenį, jos būtinai sudrėkinamos šaltu vandeniu. O vaneny išsukama "Drakono uodega" (kitaip tariant - sūkurys). Kuo ši "uodega" sukasi smarkiau, tuo arbatoje daugiau energijos.

Galiausiai indas su paruošta arbata nukeliamas nuo ugnies ir stebimi besileidžiantys lapeliai. Kiniečiai tokį reiškinį vadina dangaus ir žemės maišymusi. Tada jau arbata ragaujama iš mažyčio puodelio, kuriame telpa tik trys gurkšniai.

Eglė DOVIDAUSKAITĖ