Visuomenės sveikata
Praėjusį savaitgalį Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete jau septintąjį kartą vykusi mokslinė praktinė konferencija "Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu" sukvietė nemažai platesnio požiūrio į mediciną palaikytojų. Visuose dalyvių pranešimuose buvo akcentuojamas pagrindinis garsiojo lietuvių kultūros veikėjo postulatas - žmogaus materialiojo ir dvasinio prado glaudi sąveika.
KU SMF dekanas Algimantas Kirkutis Vydūną pavadino tautos kviesliu, padedančiu pamatus šiuolaikiniam sveikatos supratimui, bei pastebėjo, kad pastaruoju metu vis labiau ir labiau pamirštama dvasiškojo žmogaus prado svarba.
Dekano nuomone, būtina pradėti vartoti naują sąvoką - sveikatos kultūros ugdymas - tai kiekvieno individo ir visuomenės švietimas (sąmoningumo skatinimas), gyvenimo įstatymų mokymas (sveikatos) - sudaro šiuolaikinės visuomenės sveikatos mokslo esmę.
Tarp konferencijos dalyvių buvo išreikšta nuomonė, kad sveikata pripažįstama kaip viena svarbiausių žmogaus vertybių, bet jos samprata, turinys ir vieta kitų vertybių hierarchijoje vis dar yra diskusijų objektu. Mechaninė pažiūra į žmogų suformavo sveiko kūno, kaip sielos, dvasios, net proto sveikumo garantą. Dėl to ilgam įsitvirtino kūno kultūros kultas, lėmęs sveikatos ugdymo perkreipimą, kuris išlikęs iki šiol.
Pabrėžta, kad Vydūno sveikatos edukologija - tai ilgalaikis procesas, kuris leidžia žmogui tapti autonomišku ir atsakingu, stiprinančiam savo sveikatą ir nepažeidžiančiam kitų individų bei visomenės darnos. Pasak Elenos Vitkienės pranešimo, normalus žmogaus organizmo veikimas priklauso nuo bendros organizmo būklės: dvasinės-psichinės (žmogaus jėgos kaip veikimo akstino), kultūrinės (išsilavinimo, išprusimo, pasiekto tobulumo laipsnio), fizinės (organizmo gyvybinių funkcijų ypatumų), biologinės (žmogaus egzistencijos kaip asmenybės būties būdo), psichologinės (veikimą skatinančios priežasties tikslingumo suvokimą), socialinės-psichologinės (skatina žmogaus sąveikoje su supančia aplinka socialinių vaidmenų atlikimo procesą), emocinės-psichologinės (išgyvenimo, dvasinės būsenos, kurią lemia santykis su aplinka), kultūrinės-dvasinės (vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių). Visos šios žmogaus būklės būsenos, siekiant užtikrinti normalų organizmo veikimą, nuolat reikalauja tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų tausojimo ir stiprinimo.
Tad Vydūnas labiausiai žmogų orientuoja kreiptis į patį autoritetingiausią gydytoją ir patikimiausią sveikatos saugotoją - dvasinį pradą savyje. Tik stipri dvasia ir yra pats žmogus. Viskas priklauso nuo šeimininko galios ir valios.
Vydūno gyvenimo filosofija atskleidžia žmogiškosios prigimties, kultūrinių ir socialinių aspektų sąveiką, jų įtaką individo vertybinei orientacijai ir gyvenimo būdui. Filosofas sveikos gyvensenos pamatu įvardija prasmingą gyvenseną. Žmogaus esmės (žmoniškumo) sklaida - svarbiausia asmenybės sąmoningumo, laisvės bei atsakomybės, vidinės darnos prielaida. Taigi, pasak pranešėjos Rimos Palijanskaitės, sveikata yra dvasinė būsena, išreiškiama žmogaus esminių galių realizacija, pilnatvės jausmu.
Rūpinimasis sveikata, asmens kūno kultūra yra tik vienas sąmoningumo bei atsakomybės už savo gyvenimą raiškos aspektų. Vydūno sveikatos filosofijos hierarchiškumo ir harmonijos principai lemia visybinį sveikatos ugdymą, prioritetą teikiant dvasinių individo prigimties galių žadinimui.
Remiantis Vydūnu, į žmogaus sveikatą reikia žvelgti daug plačiau nei įprasta dabar. Pirmiausiai - tinkamų vertybių skiepijimas jaunajai kartai, įstatymus priimančių institucijų bei pačių gydytojų adekvatus pasiregimas ir sveikatingumo idėjų sklaida paruoštų dirvą Vydūno idėjų suvešėjimui.
Konferencijos dalyviai išreiškė viltį, kad Lietuvoje vėl būtų prisimintas ir imtas plačiau taikyti Vydūno devizas - ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta. Į profilaktiką didžiausia dalimi turi būti orientuota medicina, kiekvieno gydytojo veikla.
Lina NARBUTAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą