Avilio gėrybės jau džiugina smaližius

Grynas medus - retenybė

Vilnietis bitininkas Kazimieras Spetyla prognozuoja, kad šiemet medaus bus daug, taigi turėtų kristi jo kaina. Šiomis dienomis jis vaišina švelnaus skonio šaltekšnių medumi, o pirmasis - kiaulpienių - jau seniai išragautas.

Pavasarinis medus išsukamas dar birželio pradžioje. Pražydus avietėms, šaltekšniams, prasidėjo didysis medunešis.

Atrodo, medum jau varva ir liepos, tačiau jos toli gražu ne kasmet traukia bites. Mat šių medžių žiedai tik kas ketverius-aštuonerius metus skiria nektarą. Ar šiemet liepos skiria nektarą, K.Spetylai spręsti dar sunku. Tačiau jis pataria suklusti, jei šiomis dienomis turgaus prekeiviai siūlo gryno liepų ar aviečių medaus.

"Dabar žydi baltieji dobiliukai, liepos, baigia žydėti miško augalai. Tad bitės neša mišrų medų", - paaiškina jis.

Pats bitininkas gryno medaus paragauja tik būdamas pas kolegas Ukrainoje. Ten jis žino, kad valgo saulėgrąžų ar tabako medų, nes šiomis kultūromis užsėjami šimtai hektarų. Lietuvoje grynesnis būna nebent grikių ar rapsų medus, nes šių augalų plotai yra dideli.

Skystas būna neilgai

Įvairių rūšių medaus pasiūla turguose - didžiulė. Išsirinkti tinkamą nėra taip paprasta, ypač tik savo skonio receptoriais besikliaujančiam smaližiui. K.Spetyla pataria medų rinktis pagal išvaizdą ir kvapą. Geras medus skystas būna neilgai, tik mėnesį. O laikomas šaltai kristalizuojasi ir per dvi savaites. Išimtis - tamsusis grikių ir lipčiaus medus. Nieko blogo, jei net po trijų mėnesių jis tebėra skystas. Lipčiaus medus, surenkamas iš amarų išskyrų ir medžių sulčių, būna juodas kaip degutas.

Atsiranda nesąžiningų bitininkų, kurie kaitina seną medų. Toks jau niekada nesukietės. Dar blogiau, kad jis turi oksimetilfurfurolo, kuris yra nuodingas. Jei bitininkas išsuka bičių nesubrandintą medų, jis irgi nesikristalizuoja, o po mėnesio ima pukšėti, rūgti.

Medų bitininkai laiko stiklinėje, emaliuotoje arba medinėje taroje. Medaus jokiu būdu neturi pasiekti drėgmė, kitaip jis pradės rūgti. Kokybė prastėja ir jį laikant tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes tada skyla vitaminas D. Kartais žmonės kreivai žiūri į putelę ant medaus arba baltus kristalėlius jo paviršiuje, bet tai kaip tik yra labai kokybiško medaus rodiklis.

"Už ką lietuviškas medus yra vertinamas? Už aromatą ir gydomąsias savybes. Tose pievose, kur bitės skraido, žydi labai daug įvairių gėlių. Iš jų suneštas jis turi ir gydomųjų savybių, ir skonio, ir kvapo. O rapsų medus būna pilkas, neišvaizdus, be kvapo. Nenuodingas, bet didelės vertės neturi", - aiškina K.Spetyla.

Kaip atskirti medaus rūšis

Vaismedžių - šviesiai geltonas, malonaus obelų žiedų kvapo, susikristalizavęs į smulkius kristalus dar pašviesėja;

Aviečių - nuo šviesiai geltonos su žalsvu atspalviu iki tamsios kaip smala spalvos, malonaus aviečių kvapo;

Kiaulpienių - aukso geltonumo, kartoko skonio, labai kvapus, greitai kristalizuojasi;

Dobilų - šviesiai gelsvas, susikristalizavęs beveik baltas, aromatas vos jaučiamas, švelnaus malonaus skonio;

Rapsų - šviesiai gelsvas, susikristalizavęs baltos taukų spalvos, silpno malonaus kvapo, kartoko skonio;

Liepų - šviesiai geltonas, kartais gelsvai žalsvas, šviežias turi tamsiai žalią atspalvį, malonaus liepų žiedų kvapo;

Viržių - tamsiai geltonas su rusvu ar rausvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių kvapo, kartoko skonio;

Miško - aitraus skonio, dažniausiai tamsios (iki šviesiai pilkšvos) spalvos, aromatas ne visada vienodai jaučiamas;

Grikių - tamsiai geltonas ar rudas, aštraus specifinio skonio ir kvapo;

Pievų - geltonas arba gelsvai rusvos spalvos, malonaus skonio;

Lipčiaus - tamsus iki deguto spalvos, kelis kartus tirštesnis už žiedų medų, aštraus skonio ir aromato.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"