Ekspresyvi kūrybinė raiška "atrakina" psichikos ir kūno galias

Ergoterapija

KU Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedra, nuo šių mokslo metų pradžios ruošianti ergoterapijos mokslo specialistus, į savo studijų programas įtraukė ekspresyviųjų terapijų - poetikos, judesio, dramos ir tekstilės metodikas.

"Mes ruošiame ergoterapeutus, gebėsiančius dirbti sveikatos priežiūros įstaigose, reabilitacijos ir psichiatrijos ligoninėse, neįgaliųjų įdarbinimo centruose, pensionuose, savarankiško gyvenimo namuose, kur gyvena žmonės su psichikos ir fizine arba kompleksine negalia. Pagrindinis ergoterapeutų tikslas - socialinės atskirties asmenų ir žmonių su negalia intergacija į visuomenę, jų savarankiško gyvenimo planavimas", - sakė Reabilitacijos katedros vadovė, docentė Ligija Švedienė.

Apie neįsisamonintų jausmų įkaitus

"Ekspresyviu elgesiu žmogus išreiškia daugybę savo paties neįsisąmonintų išgyvenimų. Terapijos metu įsisąmoninę nesuvoktus patyrimus, neretai atrandame, kad dažnai be reikalo ginamės, nepasitikime žmonėmis. Meną terapijoje mes ir naudojame ekspresyviosios raiškos skatinimui", - sakė mokslininkė, gydytoja psichiatrė, rašytoja Jūratė Sučylaitė.

Ji sakė, kad bakalauro programoje studijuojantys ergoterapeutai 'f5gys supratimą apie ekspresyviosios terapijos galimybes, žinos, kur studijuoti, jeigu norės įgyti meno terapeuto kompetenciją. Išlavins gebėjimą būti empatišku, atidžiu klausytoju, idant neįgalus žmogus ryžtųsi išsakyti savo vidinius išgyvenimus, spontaniškas mintis.

"Poetikos terapija - tai gimtosios kalbos menas ir psichologija, psichoterapija. Įrodyta, kad užgniaužtos emocijos veikia nuotaiką ir imununę sistemą, todėl žmogus tampa neatsparus visoms ligoms", - sakė pokalbininkė. - Kartais nepajėgiame rasti žodžių išreikšti itin stiprius išygvenimus, tad liekame nesuprasti. Kai jaučiamės atstumti, prarandame pasitikėjimą savimi, gyvenimo tikslą arba pradedame jausti neapykantą visiems, kuriems sekasi. Tampame nesuvoktų jausmų įkaitai, prarandame dvasinę laisvę, taurumą, gyvybingą.

POETIKOS terapija atveria jausmų imperiją, - įsitikinusi J. Sučylaitė

Poetikos terapijos tikslas yra įgalinti žmogų sudėtingiausius jausmus išreikšti kalba, pajusti gyvenimo visumą ir atrasti vilties horizontą.

Kai žmogų giuždo skausmas, jis paprastai mato tik tuos, kurių gyvenimai griūva, pastebi tik negatyvius gyvenimo reiškinius, o nepastebi pilką dieną nuo putojančių bangų kylančios šviesos. Skaitomas eilėraštis gali padėti dabarties išgyvenimus susieti su praeities potyriais, jį supančia aplinka, o tai išlaisvina iš dvasios sąstingio, suteikia naujų pojūčių, budina klausimus.

Terapeutas padeda poezijos sužadintus jausmus išreikšti, analizuoti, rasti naujus požiūrius ir pasirinkimus. Jausmais dalinantis grupėje išgyvenamas bendruomeniškumo jausmas", - sakė J. Sučylaitė.

Šokiui prikelia sielos judesys

Šalies universitetuose judesio terapija nebėra naujovė, tačiau įdomu, jog mūsiškiame ją studentams dėsto Europos ir Pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionas, Menų fakulteto sportinių šokių katedros dėstytojas Alvydas Soraka.

Prieš penketą metų pradėjęs dirbti su žmonėmis, dėl stuburo pažeidimų ar išsėtinės sklerozės sėdinčiais neįgaliųjų rateliuose, eksperimentuodamas A. Soraka sukūrė savitą darbo metodiką. Ji padeda sustiprėti emociškai ir įgauti energijos, pagaliau - ryžtis išeiti iš savo namų ir bendrauti.

Šiuo metu užsiėmimai vyksta Žvejų kultūros rūmuose, ir dalyviai jau šoka, sėdėdami ratukuose, pasirodo tarptautiniuose neįgaliųjų festivaliuose, miesto šventėse.

"Visos ergoterapijos - raktai į vidinį žmogaus pasaulį. Jos padeda įstrigusiam savo vidinėse būsenose keistis ir atsiskleisti. Neįgaliuosius permainoms parengti lengviau, negu pakeisti sustabarėjusį visuomenės mąstymą", - teigė S. Burneikaitė

"Mano ugdytiniams svarbu judėti, nes nejudant atrofuojasi raumenys, priaugama svorio. Judesiai, atliekami rankomis ir viršutine kūno dalimi, siunčia impulsus į kojas, dirba visi pagrindiniai kūno raumenys", - sakė A. Soraka, vedęs užsiėmimus ir Palangos reabilitacijos ligoninėje.

Atsigaunantiems po itin sunkių traumų žmonėms sunku prisiversti atlikti bet kokį judesį, bet šokio judesį jie kažkodėl atlieka mieliau nei kineziterapijos procedūras.

"Būna paradoksų, kad gyvenime nešokęs žmogus "atranda" šokio ratukuose džiaugsmą, atsipalaiduoja, labiau pasitiki savimi. Šokių terapija gali remtis klasikinio ar džiazo šokio pagrindais, bet man artimiausia Lotynų Amerikos šokių ritmika, manau, kad jos poveikis geresnis", - sakė dėstytojas.

Kai patirta trauma itin sunki, pasitelkiamas lėto valso ritmas. Dažnai žmonės, tik atėjusieji pasižiūrėti, kad vyksta užsiėmimų metu, nors išgyvena depresiją, pradeda linguoti pagal muzikos ritmą, o po savaitės ateina ir vėl, nes pojūčiai labai malonūs. O tada jau refleksyviai reaguoja į muziką, skambančią namuose, patyrę, kaip prie jos pritaikytas judesys - maloni apkrova klubams, pėdoms, viršutinei kūno daliai.

Teisę vaidinti turi kiekvienas

"Paskaitų metu aš kalbu ne apie profesionaliojo teatro ypatumus, mes aiškinamės kiekvienam žmogui pažintinus dalykus, kad gebėtume lengvai bendrauti, mokėtume patraukliai pristatyti savo veiklą. Tie, kurie ateityje savo žinias pritaikys dramos terapijoje, neprivalo turėti profesionalių aktorių ar režisierių įgūdžių; mes analizuojame gyvenimo reiškinius, modeliuojam situacijas, mokomės suteikti pavidalą savo jausmams, vaizduotėje išspręsti problemas", - sakė dramos terapijos dėstytoja teatrologė Salomėja Burneikaitė.

"Studentai mokosi padėti socialinės atskirties žmonių grupėms ir neįgaliesiems atgauti savivertę kūrybine raiška. Universiteto lėlių teatras pirmą spektaklį rodė studentų auditorijai, antrąjį - miesto Vaikų ligoninėje. Vos įėjus į palatą, mažieji susidomi lėlėmis, ir nors skauda rankutę, tiesia ją į lėlę, nes nuo judesio ji atgyja. Gali judinti pirštukus, ant kiekvieno mūvėdami po mažą lėlytę. Pernai surengėme projektą "Lėlės kaip žmonės", ir neregintys vaikai "matė" spektaklius, nes galėjo girdėti, liesti įvairių faktūrų lėles".

Maskvoje vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje dėstytoja susipažino su lėlių teatro aktoriumi, sėdėjusiu ratukuose.

"Jis negali vaikščioti, bet turi rankas, akis, fantaziją. Vilniuje stebėjau Švedijos teatro spektaklį, kuriame kartu su sveikais, profesionaliais aktoriais vaidino vaikai, turintys Dauno sindromą ir sergantys autizmu. Spektaklio režisieriaus tikslas - kad žmonės žiūrėtų į neįgaliuosius ne su gailesčiu arba kaip į cirką, bet priimtų juos kaip lygiaverčius. Todėl Europos Sąjunga finansavo neįprastą neįgaliųjų spektaklį, kuriame savitai atskleista biblinė istorija: esą Jėzus atgimė daunu", - sakė pokalbininkė.

Ivona ŽIEMYTĖ