Vaiko raidos centro direktorius Linas Slušnys pasidalino savo įstaigos patyrimu. Čia daugiausia dėmesio skiria ne diagnozei, "kosmetiniam" pataisymui, bet pačiam vaikui.
"Mes nebijome priimti bet kokį ekstremalų vaiką, bėda ta, jog nespėjame priimti visų, besišaukiančių pagalbos. Gal vietoje turimų 15-os lovų reikėtų turėti 100-ą, bet kažin ar nuo to pagerėtų pagalbos kokybė. Mes išties vartojame labai mažai vaistų, tik jei gydome depresiją ar psichozę, pagrindinis mūsų taikinys - "smegenys", psichoanalizė, giluminių sutrikusio elgesio priežasčių ieškojimas. Būna, kad užkabinus šias gilumines priežastis, paauglys su trenksmu palieka mūsų ligoninę, nebaigęs gydymo, bet net ir tokiais atvejais nesigriebiame vaistų, kad sutvarkytume šeimoje ar mokykloje kilusias problemas. Tam pas mus yra struktūrizuota žmonių aplinka, ir vaikai mėnesį (deja, taip trumpai), gauna maksimalią pagalbą, yra stebimi vaikų priežiūros darbuotojų, ir yra tiesiog "nučiupinėti", bet nelaikyčiau to hiperpriežiūra. Iš ligoninės jie būtinai turėtų patekti į šiltus, šeimyniškus namus, kur gautų nebe medicininę, bet profesionalią socialinės adaptacijos pagalbą", - sakė Linas Slušnys.
"Vaikams, su kuriais tėvai nesusitvarko, o bendruomenė stengiasi išstumti, reikalingos specialios įstaigos, griežta aplinka, bet tik ne uždaras represyvus kalėjimo režimas. Lankiausi organizacijoje "Švento Jono vaikai", kuri turi rančų tipo globos namus kaimuose. Iš vienos jų banditu laikytas pirmokas po poros metų grįžo į mokyklą, ir dabar yra vienas gabiausių mokinių. Tokiems vaikams, kuriuos "nurašome", t.y. mažiesiems smurtautojams, turėtų būti suteikiama ilgalaikė, bent jau pusmečio pagalba ne tėvų namuose, o sodyboje, kur gyventų kokie penki vaikai su socialiniais darbuotojais - kaip šeima. Jie lankytų mokyklą, bet būtų atriboti nuo tos aplinkos, kurioje yra "pasmerkti nusikalsti" dėl to, kad toji aplinka nepasirengusi jo priimti ir nesuvokia vaiko giluminių problemų", - sako psichiatras.
"Rizikos" vaikų visais laikais buvo ir bus, tačiau visai Respublikai užtektų poros globos namų, reabilitacijos centrų. Teko susipažinti su Anglijos modeliu: ten už pirmąkart vaiko padarytą nusižengimą tėvai nukreipiami, kur ieškoti pagalbos, trečiąjį kartą nusižengęs vaikas paimamas į globos namus (su teise bet kada tėvams jį susigrąžinti), ir dirbama su visa šeima, kad vaikas sugrįžtų į normalų gyvenimą".
Supermenas su nevisavertiškumo kompleksu
Direktorius pasakojo, jog Vaikų raidos centre buvo apklausta 3 000 aštuoniolikmečių: pasirodė, jų savivertė labai aukšta. Jie laiko save gebančiais įveikti bet kokią situaciją. Kita vertus, daugelis gavusiųjų "į snukį" linkę duoti grąžos, nes yra įsitikinę, jog vyras turi kautis su savo moters įžeidėju. Mušimasis Lietuvoje laikomas norma.
"Susiduriame su filmuose įsižiūrėto supermeno fenomenu; šis iš esmės turi nevisavertiškumo kompleksą. Išoriškai galingas, savim pasitikintis, viduje - nesugebantis susitvarkyti su elementaria situacija. Kad tėvai įskiepytų kitas vertybes, turime juos tokius užsiauginti. Mūsų centro specialistai mėgina dirbti su tėvais, bet ryšys trapus, gimdytojų pozicija gynybinė, kaltę verčia mokyklai, bet juk ten vaikas atėjo iš namų. Reikėtų įstatymiškai reglamentuoti tai, kad problematiškų vaikų tėvai būtų priversti priimti psichologinę pagalbą. Vėlgi, ne visi išgalėtų už tai susimokėti, tad valstybė turėtų prisiimti dalį atsakomybės", - sakė Linas Slušnys.
Kai neprotingai taupoma
Psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas docentas Dainius Pūras sakė, jog vaikų nusikalstamumo rizikos faktorių yra daug, ir būtų klaida sureikšminti kurį vieną. Ir nors visuomenė norėtų paprasto šio reiškinio paaiškinimo, - nėra ir nebus metodo tarp visų Lietuvos vaikų surasti tuos, kurie taps nusikaltėliais, ir užkirsti tam kelią.
Didelę profesinę patirtį sukaupęs psichiatras patvirtina hipotezę, jog kai kurie vaikai iš mažens linkę būti žiauriais, - tam įtakos turi įgimtos, biologinės priežastys. Tokių vaikų pasaulyje yra itin maža, bet vis sužinome iš spaudos, kad kurioje valstybėje mažas vaikas nužudė kitą.
"Mūsų nuomone, tokiems vaikams tampant paaugliais pavojus didėja, ir jie turėtų gauti labai rimtą ilgalaikę resocializacijos pagalbą. Užsienio valstybių aukščiausių institucijų pareigūnai mano, jog verta investuoti į specialių įstaigų kūrimą ypač "sunkiems" vaikams, nes tokios investicijos sugrįžta, vėliau netenka jų užaugusių maitinti kalėjimuose ir griežto režimo psichiatrinėse ligoninėse. Mūsų sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir vidaus reikalų ministerijos, paskaičiavusios, kiek lėšų reikės vieno "pavojingo visuomenei" vaiko išlaikymui, siūlo "baigti juokus", ir įvairios institucijos su tokiais vaikais "žaidžia futbolą". Bet suskaičiavus tokius vaikus, per visą Lietuvą jų būtų 20 - 40, ir vertėtų juos, nepažeidžiant vaiko teisių, mokyti kitaip reikšti savo jausmus", - teigė gydytojas.
Keliai, vedantys aklavietėn
Psichiatras D. Pūras pabrėžė, jog žiauraus vaikų elgesio priežastys slypi ne tiek šeimoje, kiek visuomenėje. Čia paplitęs vartojimo kultas - vaikai "sugeria" suaugusiųjų nuostatas, kad esi laimingas tiek, kiek turi valdžios, jėgos arba pinigų. Toks lenktyniavimas vyksta suaugusiųjų pasaulyje, tad kodėl nustembame, kai paauglys nužudo bendraamžį dėl mobiliojo telefono?
"Kalbėdamas apie vaikus "monstrus" esu linkęs kuo mažiau kaltinti tėvus. Jeigu dar specialistas pasako: "Neteisingai auginat, esat netikę tėvai", jie dar prasčiau save vertina ir daro klaidų. Man atrodo, jeigu mokytoja pasakys, kad Petriukas bus banditas, ir tą pakartos šimtą kartų, tai tik padidins savo pranašystės tikimybę. Jeigu iš visų mūsų vaikas girdės, kad jis yra būsimas nusikaltėlis, - mes padėsime juo tapti.
Lengva kalbėti tėvams, kurie augina paprastus vaikus. Įsivaizduokime nuo gimimo dirglų, nevalgų vaiką, kuris nuolat zirzia, - mama "išsiderina", tada pasipila klaidos, nes tas vaikas jas provokuoja. Reikalauja ypatingo dėmesio, ir tėvai susiduria su dilema: lepinti kaip ligonį ar bausti kaip blogiuką? Abu keliai veda aklavietėn. Jei pataikausim ir lepinsim, vaikas dar labiau lips ant galvos, daugės elgesio sutrikimų. Ir atvirkščiai - jeigu bausime nestandartinį vaiką, bandysim "išvaryt ožius", jis protestuos. Jeigu tik bausime iš prigimties judrų, dirglų vaiką, jis taps nevykėliu arba agresoriumi. Supras, kad visas pasaulis, suaugusieji ir bendraamžiai yra jo priešai, o kad kovotų, užsiaugins dyglius, - jis tarsi ginasi iš anksto.
Dažnai toks vaikas nuoširdžiai nesupranta, už ką yra baudžiamas: kaupiasi nuoskauda, pagieža, pyktis, ir tai kada nors išvirs į kerštą. Mes niekada nesuprasim, kodėl jis staiga kažką užpuolė, sužalojo, nužudė - o pasirodo, jis jaučiasi blogų žmonių apsupty, kurie jį skriaudžia. Kai nagrinėjame asmenybes, kurios pasauliui sėjo mirtį, Staliną, Hitlerį, yra teorija, kad kaip vaikai jie buvo traumuojami".
Piramidės viršūnė
"Yra perdėm jautrių kiekvienai smulkmenai vaikų grupė, ir priešinga - vaikai, dėl įgimtų savybių neturintys užuojautos kitam. Kažin ar galim juos dėl to kaltinti. Jų intelektas nėra žemas, bet jie nejaučia kito žmogaus jausmų; aplinkiniai pastebi, kad vaikas kitoks, ir iš jo šaiposi. Sadistus vaikus esame linkę laikyti psichikos ligoniais, tačiau dažniausiai taip nėra. Išties psichikos ligoniai retai tampa žmogžudžiais".
Gydytojas, kalbėdamas apie kretingiškį Mindaugą, įstūmusį nuogą mergaitę eketėn, o vėliau Švėkšnos sanatorijoje žiauriai supjausčiusį devynmetį, sako nesąs tikras, kad toks poelgis nebuvo savaip išprovokuotas. Vaiką, neturintį empatijos, reikia mokyti, bet kartu reikia žinoti, kad jis nesupras humoro. Kai mokytoja tokiam sako: "Ar negalėtum rašyti dar mažesnėm raidėm?", jis rašo dar mažesnėm, ir mokytoja galvoja, kad iš jos tyčiojamasi. Toks vaikas viską suvokia pažodžiui.
"Mes manome, kad skurdas gimdo problemą, bet klystame manydami, kad materialinė gerovė išsprendžia visas problemas. Akivaizdu, kad daugiau problemų bręsta "naujųjų lietuvių" šeimose. Staigus praturtėjimas yra didžiulis išbandymas, stresas, ypač jeigu žmogus pajamas gauna nelegaliais būdais. Pagaliau tokioje šeimoje tvyro milžiniška įtampa, tarp grupuočių ir šeimos narių tarpsta daugybė paslapčių. Matome, jog tokiose šeimose yra labai daug psichinės sveikatos problemų, padaroma itin sunkių nusikaltimų", - sakė docentas Dainius Pūras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą