Geriausi mokytojai - klientai

Narkomanija

Klaipėdos priklausomybės ligų centro Anoniminių konsultacinių kabinetų vadovė Snieguolė Gelžinytė šį darbą dirba jau ketverius metus.
  Vienui vienai dirbti mažame kabinete, kurio duris nuolat varsto narkotikų vartotojai bei sekso paslaugų teikėjos, skaičiuoti panaudotus jų švirkštus bei adatas, dalyti prezervatyvus, klausytis aimanų, gilintis į šimtus suluošintų likimų, ieškoti išeičių iš, rodos, pačių beviltiškiausių situacijų - tikrai ne kiekvieno jėgoms.

"Man paprasčiausiai patinka šis darbas - jau stodama į Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą žinojau, kad noriu būti socialine darbuotoja. Pradėjusi dirbti supratau, kad neapsirikau, todėl nusprendžiau šioje srityje gilinti žinias - Šiaulių universitete įgijau socialinio darbuotojo bakalauro laipsnį, tobulinausi įvairiuose seminaruose. Teko svečiuotis kai kuriose užsienio šalyse ir stebėti panašią veiklą vykdančių tarnybų darbą. Tačiau patys geriausi mokytojai yra mano klientai!" - pasakoja mergina.

Svarbiausia - neprarasti budrumo

"Dirbant su priklausomais nuo narkotikų asmenimis, reikia labai daug kantrybės, laiko klientui susivokti situacijoje ir, svarbiausia, jo paties noro sveikti. Be to, šie žmonės tikrai nėra pratę pasitikėti pirmu pasitaikiusiu," - pasakojo mergina.

Į klausimą, nejaugi niekada nebūdavo baisu, mergina susimąstė. Įtampa, aišku, būdavo. Ypač žiemos vakarais, kai anksti temdavo - pirmasis kabinetas buvo įsikūręs gana nuošalioje vietoje, menkai apšviestame skverelyje. Ir nors rimtų incidentų per tuos ketverius metus nepasitaikė nė vieno, visgi kartą nelaimės išvengti pavyko tik per plauką.

Vieną vakarą į kabinetą užsuko psichikos sutrikimų turįs klientas ir pareikalavęs sukrauti jam visus, kiek tik yra, švirkštus, išsitraukė peilį.

"Gerai, kad ant sienos kabėjo studentiškas darbelis - paveikslas su monetomis, priklijuotomis prie drobės. Pinigėliai kažkodėl labai jį sudomino - apžiūrėjęs paveikslą, vyras peiliu ėmė lupinėti monetas. Pradėjau klausinėti, kam jam reikalingos tos monetos. Klientas akimirksniu pamiršo ir švirkštus, ir peilį - pradėjo pasakoti apie savo kolekciją. Netgi parodė man kai kuriuos kolekcijos eksponatus, kuriuos nešiojosi su savim. Taip nuotykis ir baigėsi..."- nusišypsojo mergina.

Šis įvykis - puikus pavyzdys, kad čia nė akimirkai negalima prarasti budrumo. Kenčiantieji dėl priklausomybės nuo narkotikų puikiai jaučia menkiausią pašnekovo sutrikimą ir nevengia juo pasinaudoti.

Galbūt dėl tos priežasties iš šios tarnybos pasitraukė beveik visi pirmieji darbuotojai.

Požiūris keitėsi

"Klaipėdoje švirkštų ir adatų keitimo programa pradėta dar 1997 metais - čia buvo įsteigtas pirmasis toks kabinetas Lietuvoje. Tikslas - stabdyti ŽIV plitimą tarp injekcinių narkotikų vartotojų, užmegzti su jais kontaktus, suteikti reikiamą informaciją bei pagalbą. Didžiulis nuopelnas dėl to teko patiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikų - tiems, kurie patys praėjo "devynis pragaro ratus", išbandė daugybę gydymosi būdų, nustojo vartoti narkotikus ir panoro padėti panašaus likimo broliams. Jie patys ir pirmąjį kabinetuką remontavo, ir aplinką tvarkė, ir pirmaisiais darbuotojais- konsultantais buvo," - pasakojo Snieguolė.

Iš pradžių toks kelias buvo pats teisingiausias - narkotikų vartotojui daug drąsiau užsukti ten, kur sutiks žmogų, puikiausiai suvokiantį jį ir jo problemas bei baimes. Tačiau lazda dažnai apsisuka antru galu - buvusiam narkotikų vartotojui ir taip be galo sunku kovoti su pragaištinga trauka, o kasdien bendraujant su žmonėmis, vartojančiais narkotikus, atsispirti potraukiui dažnai tampa ir nebeįmanoma.

Palaipsniui visus senuosius darbuotojus pakeitė profesionalai - diplomuoti socialiniai darbuotojai ar socialinio darbo studentai.

Per tą laiką pasikeitė ir pačių vartotojų, ir visos visuomenės požiūris į šią tarnybą. Tokie kabinetai įsikūrė ir kituose Lietuvos miestuose. Ir į juos žmonės užsuka nebesislapstydami - pasikeisti švirkštų ir adatų, daugiau sužinoti apie AIDS, apie priklausomybės ligas ir jų gydymo būdus, pasiklausti, kur kreiptis medicininės, socialinės ar kitos pagalbos.

Lankytojų atsirado tiek, kad 2001 m. birželio mėnesį Klaipėdoje buvo įkurtas ir antras toks kabinetas. Veikia vadinamoji gatvės tarnyba - socialiniai darbuotojai lankosi pačiose narkotikų vartotojų susibūrimo vietose.

Svarbiausia - atsilaikyti

Jauniausi klientai, pravėrę šio kabineto duris, - du keturiolikmečiai draugai. Abu iš pasiturinčių šeimų, abu neblogai besimokantys. Gal todėl abiem užteko proto kreiptis į anoniminės konsultacijos tarnybą. Snieguolei pavyko prikalbinti berniukus atsivesti savo mamas. Jų istorijos - pačios tipiškiausios. Abu iš smalsumo su draugais "parūkė žolės", po to nusprendė pabandyti ir ko nors stipresnio... Pabandė. O po pusmečio suprato, kad nuolat augančiai dozei paprasčiausiai nebeužtenka pinigų.

"Žinot, tame paprastume ir slypi didžiausias siaubas. Niekas jų nevertė, nieko jiems netrūko, abu puikiausiai žinojo, kuo tai gali baigtis... Bet vis tiek nusprendė, kad jie tai tikrai "ant adatos neužsės" - nenorės vartoti ir nebevartos. Kiek žinau, vienam po gydymo ir ilgos reabilitacijos lyg ir pavyko sustoti, o kitas vartoja ir toliau..." - kalbėjo S. Gelžinytė.

Paauglių mergaičių jai taip pat tenka matyti ne vieną. Tik jų istorijos dažniausiai būna kiek kitokios. Jei berniukai neatsispiria smalsumui, tai mergaitėms sunkiau atsilaikyti prieš įkalbinėjimus. Vakarėlio metu išgirdusios pasiūlymą "pabandyti", jos nenori išsiskirti iš kitų ir sutinka.

"Iš pradžių dažniausiai būna smagu, tačiau pasilinksminimo kaina kaskart nepastebimai auga, o liūdniausia, kad tuomet būna daug paprasčiau išbandyti ir kitokios rūšies kvaišalų: juk nuo pirmo karto nieko neatsitiko. Deja, atsitinka, nors ir ne iš karto... Tik apie tai jau pasakojama ne draugams, o mūsų kabinetuose, priklausomybės ligų centre ar net policijoje! Tokiems paaugliams galėčiau pasakyti - šiais laikais madinga būti baltomis varnomis! Madinga ramiai, tvirtai ir aiškiai pasakyti "ne". Visiškai nereikia nei ginčytis, nei teisintis - tiesiog "ačiū, nereikia" ir viskas,"- tvirtino socialinė darbuotoja.

Snieguolė ir tėvams patartų tą patį. Svarbiau ne kontroliuoti kiekvieną savo atžalos žingsnį - tai vis tiek neįmanoma. Daug svarbiau išmokyti sūnų ar dukrą gerbti save ir niekada nebijoti turėti savo nuomonę. Na, o jeigu jau atsitiko tokia nelaimė, kad jaunuolis "užsėdo ant adatos", priimti tai kaip nepagydomą ligą. Ir mokytis su ja gyventi. Svarbiausia, bandyti visus įmanomus gydymosi būdus, o atkritus ir vėl bandyti, ir vėl tikėti, kad pavyks išmokti gyventi nevartojant narkotikų.

Kovoti - beprasmiška

Pasak Snieguolės, civilizuotas pasaulis jau seniai suprato, kad kovoti su narkomanija - beprasmiška. Nei bausmės, nei persekiojimai, nei panieka čia ne tik kad nieko nepakeis, bet tik dar labiau gilins problemą. Kuo labiau mes valdysim patį vartojimo procesą - per metadono programą, per panaudotų švirkštų keitimą, per Priklausomybės ligų centrus bei reabilitacijos įstaigas, - tuo pigiau tai kainuos pačiai visuomenei. Negaudamas pagalbos, besislapstantis ir įbaugintas narkomanas pinigų kvaišalams prasimanys vogdamas ar plėšdamas, o neturėdamas vienkartinio švirkšto, dozę susileis bet kokiu - šitaip platindamas AIDS ar hepatitus.

"Neseniai teko domėtis, kaip panaši tarnyba veikia viename Vokietijos mieste. Nedidelė jauki kavinė, kur galima labai nebrangiai užkąsti, atskiros vienvietės kabinos su veidrodžiais ir geru apšvietimu, kur galima susišvirkšti narkotikų, galimybė pernakvoti tam tikslui įrengtuose kambariuose. Čia galima pasidaryti ŽIV bei nėštumo testus, pasikalbėti su visą parą budinčiais socialiniais darbuotojais, paprasčiausiai pasijusti saugiai..."- pasakojo Snieguolė.

Aišku, Lietuvoje kol kas apie tokį "servisą" neverta nė svajoti. To ir nereikia. S. Gelžinytės nuomone, užtektų, jei anoniminiuose konsultaciniuose kabinetuose atsirastų galimybė atskirai priimti aktyvius narkotikų vartotojus, kurie savo gyvenime nenori nieko keisti ir jiems tereikia pasikeisti švirkštus bei adatas, ir tuos, kurie iš tiesų norėtų "užrišti".

Elena VAIČIŪTĖ