Šeštadienį minima Pasaulinė paliatyviosios pagalbos diena. "Tokia medicina Lietuvoje - jau ne naujokė", - interviu Eltai sakė Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos pirmininkė, Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė. "Mes, kaip ir ligoniai, visada tikimės tik geriausio, bet visaip nutinka.
Su netektimi sunku susitaikyti, bet reikia mokytis nuo jos atsiriboti", - sakė direktorė.
Šiemet Lietuva pasirašė Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacijos ir skausmo malšinimo draugijų parengtą "Jungtinę deklaraciją ir pareiškimą, užtikrinant žmogaus teisę į paliatyviąją pagalbą ir skausmo malšinimą". Joje sakoma, kad ligos atveju kiekvienam žmogui turi būti prieinama derama medicinos tarnybų ir specialistų pagalba, visos šalys turi užtikrinti sergančiajam būtinų medikamentų prieinamumą, nepaisant jų turimų išteklių, visos privalo gerbti žmogaus teisę į sveikatą. Žmogui turi būti garantuojama teisė į paliatyvinę pagalbą.
- Ar tai reiškia, kai skauda, visada turi būti nuskausminamųjų? Kiekvienoje ligoninėje, be išimties?
- Žmogaus teisė - nepatirti žiauraus, nehumaniško ir žeminančio gydymo, net tada, kai vilties pasveikti nėra. Jis turi susilaukti pagalbos, tinkamo gydymo, slaugos, medikamentų, kurie malšina skausmą, palengvina kančias. Deja, tiek pas mus, tiek kitose šalyse to sulaukia tik dalis ligonių. Iš daugiau nei milijono žmonių, kurie pasaulyje miršta per savaitę, paliatyvioji pagalba būna suteikiama tik nedaugeliui, prieš mirtį kentėjusiems skausmus. Trūksta skausmą malšinančių preparatų, medikų, specialistų ir gydymo įstaigų, kuriose žmonės oriai paliktų šį pasaulį.
Beje, 1993 metais Kaune atidaryta Slaugos ligoninė buvo pirmoji Lietuvoje tokia gydymo įstaiga tiems, kuriems medicina stebuklo negali suteikti, tačiau gali jų gyvenimus padaryti kiek įmanoma geresnius. Ji kurta kartu su "Caritu", laikantis paliatyvinės medicinos pradininkės ir propaguotojos Sicilijos Sonders (Cicely Saunders) idėjų ir suformuluotų principų.
- Ar tiesa, kad slaugos ligoninėse dirbančių medikų atlyginimai yra mažesni negu jų kolegų, dirbančių kitose gydymo įstaigose, nors visi baigę tas pačias aukštąsias mokyklas - universitetus Vilniuje ar Kaune ir dirba gana sudėtingą bei atsakingą darbą?
- Jautrią stygą palietėte. Bet galiu pasakyti: ši politika po truputį keičiasi į gerą. Paliatyvioji paslauga jau akredituota ir Lietuvoje. Yra patvirtintas įkainis, tiesa, jis kol kas per mažas. Mūsų ligoninėje turime 45 lovas ir dar žadame šiek tiek daugiau jų turėti. Personalo reikia tiek, kiek reanimacijoje, bet kai maži įkainiai ir atlygis už darbą, sunku surinkti komandą. Šiuo metu pas mus slaugutė per mėnesį uždirba 1400 Lt, sesutė - 1700 Lt. Atskaičius mokesčius, žinoma, lieka kur kas mažiau.
- Kai ėjome kartu su jumis ligoninės koridoriais, stebėjau, kaip pravėrusi vienos ar kitos palatos duris kalbinote lovose gulinčius žmones, šaukėte vardais, negi kiekvieną asmeniškai pažįstate? Kažkaip jau netipiška vyriausioji ligoninės gydytoja esate. O kaip iš viso Jūs atsidūrėte šioje ligoninėje, kuri mažai viešinama, atrodo kukliai, "neprestižiškai"?
- Jei atvirai, vaikystėje svajojau tapti balerina arba net gaisrininke. Žavėjo ir gimnastika, sportavau. Baigdama Kaune vidurinę, rimtai kibau į chemiją. Klasės auklėtoja patarė: "Stok į mediciną, būk gydytoja. Tam ne tik chemijos, bet ir geros širdies reikia. Tau ši profesija - kaip tik."
Po studijų ilgokai dirbau kaimo ambulatorijoje, kur dažniausiai lankosi paprasti, kasdienių darbų ir rūpesčių nuvarginti žmogeliai, kartais ne gydymo, bet atjautos, gero žodžio ieškodami. Dar dirbau Kauno klinikose, vėliau - Valkininkuose, Santariškių ligoninės skyriuje, kur, balansuodami tarp gyvenimo ir mirties, gydėsi žmonės po sudėtingų kardiochirurginių operacijų.
Maždaug prieš dešimt metų atėjau dirbti į Kauno slaugos ligoninę ir jaučiuosi esanti savo vietoje. Manau, jei kiekvienas darytų viską, kas nuo jo priklauso, tada ir pasaulis būtų gražesnis, švaresnis, laimingesnis. Jei norime jį pakeisti, geriausia pradėkime nuo savęs.
- Nepykit, bet jūsiškė ligoninė anaiptol nepanaši į šiuolaikinę medicinos įstaigą, ne vien dėlto, kad įsikūrusi buvusio vaikų darželio patalpose, tiesiog joje dar nėra aplinkos, kuri bylotų apie tą deklaruojamą žmogaus teisę oriai išeiti į amžinybę...
- Dabar geriau gyvename: gauname paramos, pasiremontavom ir toliau tvarkomės. Galėčiau dar pridurti: gyvenimo metų, ligų nualintiems žmonėms ne erdvesnių palatų reikia. Kitur, pavyzdžiui, tokie kaip mūsų ligoniai daugiau patiria bendravimo džiaugsmo. Turime gerą bičiulį Londone Maiką Kovardą (Mike Coward), Švento Luko ligoninės administracijos vadovą. Maikas dažnai mus aplanko, net pinigų atvežė įrengti sanitarines patalpas vežimėlyje judantiems ligoniams. Tačiau jam ilgai reikėjo aiškinti, ką reiškia žodis motyvacija, siejant jį su savanoryste.
Jo ligoninėje - 12 lovų ir 20 vietų dienos stacionare, bet joje beviltiškai sergančius ligonius lanko, nuotaiką praskaidrina, paguodžia beveik pusė tūkstančio savanorių. Žmonės kas savaitę ar mėnesį (pagal išgales) aukoja kilniam tikslui porą laisvalaikio valandų, kurias galėtų praleisti, tarkim, elementariai spoksodami į televizorių.
- Šiaip sau, be jokio užmokesčio vaikšto į ligoninę kaip į darbą ir dėl to patys džiaugiasi?
- Ir didžiuojasi tuo. Ką mainais už svetimam skirtą gerumą gauna Švento Luko ar kitų Anglijos miestų bei kaimų ligoninių savanoriai? Mūsų akimis žiūrint, - nieko. Tik menkutį lašelio formos sidabrinį ženkliuką - už penkerius metus savanorystės. Dešimt metų - du lašeliai.
Kai pradėjau dirbti šios ligoninės vadove, miesto laikraštyje parašiau straipsnį apie savanorystę, pakviečiau kauniečius kilniam darbui. Deja, atsiliepė vos vienas žmogus. Mūsų ligoniams vaistų, medikų priežiūros, maisto - pakanka, bet labiausiai trūksta paprasto bendravimo. Sergančiojo bičiuliu lengvai gali tapti kiekvienas jautrus žmogus. Tereikia prisėsti prie nepasikeliančio ligonio lovos, pakalbėti su juo, paskaityti knygą, išvežti vežimėliu į lauką ar tiesiog pasiklausyti, ką gyvenime jis nuveikė ir ko jau niekada nespės padaryti. Žinoma, daugelį bėdų ligoniai pirmiausia išpasakoja mums - gydytojams, slaugytojoms. Personalas stengiasi sąžiningai atlikti savo darbą, tik laiko individualiam pabendravimui su pacientais pritrūksta.
- Prašau, atvirai pasakykite, ar galima kasdien matant, kaip mirtis pasiima tegul ir ne tavo artimus žmones, su ja "susigyventi"?
- Mes, kaip ir ligoniai, visada tikimės tik geriausio, bet visaip nutinka. Su netektimi sunku susitaikyti. Kartais sunku sulaikyti ašaras, nes matai, kaip neseniai slaugos ligoninėje pradėjusi dirbti jauna kolegė pratrūksta rauda. Ji negali patikėti, kad ką tik už rankos laikyta ir kalbinta pacientė, "tokia miela močiutė", jau išėjo. Su visam.
Turėjom jauną moterį po vėžio operacijos. Žinojom: vilties nebėra, vylėmės, o gal? Labai trumpai ji pas mus ir buvo, vos kelias dienas slaugėm, jos kančias stengėmės palengvinti. Jai mirus ilgai neįstengiau nusiraminti. Atrodo, visko per gyvenimą mačiau, o priprasti neišeina.
Sakau, mums visiems čia reikia išmokti susitaikyti su netektimi ir žvelgti į ją atsiribojus. Gal kokius mokymus personalui surengti? Kursus, kaip rasti... tokio lietaus, kuris nuplautų visas negandas, ir vėl galėtum matyti tik šviesias gyvenimo spalvas? Aišku, kur kas smagiau jautiesi, kai žmogus nors truputį "apsilopo" toliau gyventi ir ligoninę palieka kiek įmanoma sveikesnis.
Eltos inf.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą