Įgyta silpnaprotyste suserga ne tik žilagalviai

Visuomenės sveikata

Senstantys žmonės labiausiai bijo prarasti protą ir tapti našta artimiesiems. Vienas sunkiausių gyvenimo etapų prasideda, išėjus į pensiją, kai prarandamas finansinis stabilumas, socialiniai kontaktai; nesaugumo ir beprasmybės jausmą sukelia vienatvė ir izoliacija, suvokimas, jog senka gebėjimas rūpintis savimi ir kitais.

"Kuo žmogaus asmenybė buvo turtingesnė, tuo daugiau jis turi ir ką prarasti; pagrindinės asmenybės savybės išlieka ilgą laiką. Susirgus demencija, kai kurie asmenybės bruožai ar elgesio sutrikimai paaštrėja iki groteskiškumo. Tačiau klaidinga galvoti, jog demencija yra normalus senėjimo padarinys, nors amžius yra vienas jos atsiradimo veiksnių.

Apie 20 procentų žmonių, peržengusių 80-ies metų ribą, serga demencija, tačiau apie 80 procentų senukų ja nesuserga", - sakė Klaipėdos psichiatrijos ligoninės gerontologijos skyriaus vedėja, psichiatrė Laima Žukauskienė.

Įgytos silpnaprotystės priežastys

- Jaunystėje reikia rūpintis savo sveikata, sportuoti, sveikai maitintis, sekti savo cholesterolio kiekį, spaudimą, nerūkyti, nepiktnaudžiauti svaigalais - šie neigiami faktoriai skatina kraujotakos sutrikimus smegenyse, greičiau žūsta smegenų ląstelės, o tuo pačiu blogėja atmintis, ir tai skatina demenciją. Jeigu žmogus buvo patyręs smegenų insultą, sunkią galvos traumą, turi smegenų auglį, tuomet demencija vystosi sparčiau ir gali prasidėti nuo sunkių formų, - sakė gydytoja.

Demencija - tai įgyta silpnaprotystė, laipsniškas protinių sugebėjimų nykimas. Skirtingų žmonių atmintis, mąstymas, gebėjimas susikaupti, spręsti problemas, asmenybės bruožai ir elgesys pasikeičia ne vienodai. Ši liga dažnesnė tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių, tačiau kai kurios demencijos formos pasireiškia ir anksčiau.

Pagrindinės demencijų priežastys - tai Alzheimerio liga, kuria serga apie 50 - 60 proc. žmonių, antroji - kraujagyslinė demencija (pažeisti galvos smegenys ar susilpnėjęs kraujo pritekėjimas į smegenis), trečioji - Lui kūnelių demencija, susijusi su nenormaliu proteinų surinkimu galvos smegenų ląstelėse, fronto-temperalinė (kaktinės smegenų dalies) demencija arba Piko liga. Taip pat silpnaprotystė dažnai vystosi sergantiems epilepsija.

Vargas dėl atminties

Pašnekovė pabrėžė, jog egoizmas, hipochondrinio pobūdžio nusiskundimai, neįprastas, kartais atgrąsus sergančio demencija žmogaus elgesys nėra tyčinis ar piktybiškas - asmenybinius pokyčius įtakoja liga.

- Kokie pagrindiniai demencijos požymiai? Iš pradžių pasireiškia trumpalaikis atminties susilpnėjimas, kai žmogus pamiršta vakarykštės dienos įvykius, tačiau tebeturi ilgalaikę atmintį, todėl gali smulkiai papasakoti savo jaunystės nuotykius. Jam darosi sunku atlikti kasdienius darbus, kurie net nereikalauja mąstymo; pavyzdžiui, nebesugeba išvirti valgio. Atsiranda kalbos sutrikimų, pamirštami paprasti žodžiai, sinonimai, sunku suprasti tokio žmogaus raštą.

Toliau vystantis ligai, žmogus praranda laiko pojūtį ir orientaciją, gali pasiklysti pažįstamose vietose, t.y. pamiršti, kur jis yra ir kaip ten atsidūrė. Nebežino, kaip grįžti namo, painioja dieną su naktimi.

Vėliau prastėja sprendimų priėmimo galimybė, pradedama keistai elgtis, tarkime, vasarą apsirengiama žiemai skirtais drabužiais, ir atvirkščiai. Sumažėja gebėjimas sutelkti dėmesį konkrečiam veiksmui, tampa sunku sekti pokalbį arba suskaičiuoti pinigus. Mes visi kartais pamirštame, kur padėjome daiktus; demenciškas žmogus juos deda į neįprastą vietą: raktus - į šaldytuvą, akinius - į cukrinę.

Ligoniui būdingi nuotaikos bei elgesio svyravimai; jis netikėtai, be jokios priežasties gali tapti itin emocionalus, sudirgęs arba prislėgtas. Taip pat gali rodyti mažiau jausmų, nei jam tai buvo būdinga anksčiau.

Demencijai būdingi ir asmenybės pokyčiai. Žmogus gali atrodyti visai kitoks, nei anksčiau - suirzęs, baugštus, kaprizingas, susijaudinęs; ypač tada, kai atminties praradimas jam sukelia sunkumų. Jis vengia imtis iniciatyvos. Kiekvienas pavargstame nuo namų ruošos ar įsipareigojimų, o demenciška asmenybė tampa itin pasyvi, gali valandas prasėdėti prie televizoriaus, ilgiau miegoti.

Ankstyvoje ligos stadijoje asmenys linkę kartoti tas pačias istorijas, jose painiojasi, lėčiau suvokia daugelį dalykų. Ne taip greit priima sprendimus, mažiau domisi savo pomėgiais ar bodisi mėgiama veikla. Tampa apatiški, vengia naujovių ir neįstengia prisitaikyti prie menkiausių pokyčių. Dažnai pameta daiktus ir linkę kaltinti kitus juos pasisavinus. Labiau kreipia dėmesį į save ir vis mažiau domisi kitais. Paprastai šie požymiai vystosi laipsniškai.

Keičiasi elgesys

Vidutinėje demencijos stadijoje dar labiau blogėja atmintis, žmogus pamiršta draugų vardus, šeimos narius painioja vienus su kitais. Ligonis blogai miega, klaidžioja naktimis. Tėvukas, kurį vaikai iš vienkiemio parsiveža į daugiabutį, dar labiau sutrinka ir patiria stresą, nes jį klaidina kitoks kambarių išdėstymas, bet kokie pasikeitimai. Jis klaidžioja, ieškodamas tualeto, nerimauja dėl miegančių jau suaugusių savo vaikų ar veržiasi pašerti karvutės. Panašiai sutrinka ir blaškosi paguldytas ligoninėn.

Žmogus skausmingai ilgisi namų, kuriuose tikėjosi sulaukti mirties, užgyvento turto, o labiausiai, pasak gydytojos, jiems trūksta kasdienio bendravimo su bendraamžiais kaimynais. Ir štai močiutė, kažkada maitindavusi gausią šeimyną, priruošia valgio tiek, jog užtektų kareivių kuopai (tik niekas nesiryžta jo paragauti), o tėvukas verkia, kad vaikai išmetė tiek metų jo kauptus vertingus daiktus (pasenusius ir sulūžusius). Jeigu žmogus buvo taupus, susirgęs silpnaprotyste, gali pasidaryti šykštus, rinkti butelius ar skudurus, elgetauti. Kartais pasikeičia seksualinis ligonio elgesys ir poreikiai: buvęs drovus vyras pradeda įkyriai reikalauti iš žmonos seksualinio artumo. Gali keistai elgtis - išsirengti viešose vietose arba išeiti į gatvę su pižama, nes keičiasi žmogaus asmenybė, nebesuvokia savo elgesio, kas dera ir kas ne. Jis nebėra savarankiškas, tad jaučiasi nesaugus, greit supyksta, tampa agresyvesnis.

Sergantis demencija žmogus be mums suvokiamos priežasties gali pradėti šaukti ar klykti, matyti ar girdėti tai, ko nėra - haliucinuoti. Pametęs daiktą, yra linkęs kitus kaltinti vagyste, tuo, jog visi jam nori pakenkti, juo atsikratyti, užvaldyti turtą. Psichiatrė sakė, jog prasidėjus kliedesiams, pagalbos reikia kreiptis į Pirminės psichikos sveikatos centro ar kitus specialistus.

Vėliau ligonis pamiršta ant viryklės verdančius puodus, atsuktas dujas ir vandenį, nes nebesuvokia savo veiksmų sekos. Pamiršta pavalgyti arba praranda sotumo jausmą, nusiprausti, naudotis šakute, pagaliau praranda paprasčiausius įgūdžius. Žmogus sunkiai vaikšto, dažnai kartoja tam tikras frazes, garsus arba nevalingus judesius. Nebesuvokia, kas jam sakoma, nekontroliuoja šlapimo ir tuštinimosi.

Apie demenciją

Demencijos požymiai gali pasireikšti visi kartu arba tik kai kurie iš jų. Žmonės dažnai klausia gydytoją, ar ši liga pagydoma. Šiuo metu dar nėra vaistų, kurie atstatytų nykstančias smegenų ląsteles ar padėtų išvengti demencijos. Tačiau vis daugėja vaistų, kurie sulėtina ligos progresavimą. Žinia, ankstyvose ligos stadijose vaistai veiksmingesni, o vėlyvose nebėra ką ir stabdyti, žmogus net nebeįstengia kuo nors skųstis.

Demencijos gydymas būna simptominis, kuris padeda pagerinti pažinimo funkcijas, prevencinis, stabdantis ligos progresavimą, ir papildomas (koreguoja elgesį ir psichikos sutrikimus).

Paciento artimieji taip pat dažnai klausia, ar demencija - paveldima. Ištyrus daugybę Alzheimerio atvejų, nepatvirtintos prielaidos, jog ši liga persiduoda iš kartos į kartą. Tačiau jeigu iš tėvo ar motinos pusės keli asmenys ja sirgo, būdami 35-60 metų, genetinis ryšys greičiausiai egzistuoja. Tai nereiškia, kad žmogus neišvengiamai susirgs Alzheimeriu, bet jeigu nerimaujate, pasikonsultuokite su genetikos specialistais.

Kai kurios demencijos, kaip Piko liga, prasideda labiau ne nuo atminties, o nuo elgesio sutrikimų. Beje, sergančiųjų demencija daugėja. Atmintis susilpnėja ir sergant depresija, bet ją gydant, sugrįžta. Susirgus demencija, atmintis nebesugrąžinama, tik įmanoma pristabdyti jos silpnėjimą. Beje, ligonio artimieji gali jam pirkti tik vitaminų, visus kitus vaistus turi skirti gydytojas, atsižvelgdamas į tai, kad jie neslopintų žmogaus centrinės nervų sistemos, t.y. dėmesio, atminties, kurie ir šiaip susilpnėję. Tokiam ligoniui priežiūra reikalinga ištisą parą, jam sunkiau negu kūdikiui surasti auklę, nes suaugusį žmogų sunku sulaikyti, apsaugoti ar nuraminti. Todėl, pasak gydytojos, niekas neturėtų priekaištauti ligonio artimiesiems, įkurdinusiems savo vėlyvąja demencija sergančius tėvus pensionuose, kur garantuota profesionali slauga.

Neatimkim iš žmogaus orumo

Gydytoja sutiko, jog neblogai, jeigu senas žmogus turi naminį gyvūną ar mėgiamą užsiėmimą, tačiau apkrauti darbais jo nevertėtų. Kai pasidaro per sunku susidoroti su užduotimis, jis dar skausmingiau suvokia savo bejėgiškumą ir laiko save visiškai žlugusia asmenybe.

"Skatinkime, tegu žmogus pats daro viską, ką dar gali, ir kuo ilgiau - valgo šakute, pasikloja lovą, susisegioja sagutes, ir jam padėkime.

Kuo ilgiau išlaikysime jo įgūdžius, tuo lengvesnė bus senatvė. Neverta pulti su ligoniu ginčytis, tegu ir netiesą sako, nebesupranta humoro; nekritikuokime jo pastangų, neišjuokime keistenybių. Galime kantriai, mandagiai paaiškinti, pakoreguoti jo elgesį, bet nesumenkinkime žmogaus asmenybės ir orumo", - patarė psichiatrė Laima Žukauskienė.

Ivona ŽIEMYTĖ