Jeigu diagnozė - vėžys

Kai medicina bejėgė

Bet kuri liga yra grėsmė. Tačiau visų baisiausia psichologiškai yra išgirsti diagnozę - vėžys. Net jeigu pirmosiose stadijose toji liga yra įveikiama, dažnas susirgęs žmogus pats save jau pasmerkia myriop. Tačiau taip nusiteikti yra labai klaidinga.

Keletas patarimų, ką ir kaip su savimi daryti, kad nustatytos diagnozės baimė nepribaigtų greičiau nei pati liga.

Nusiteikimas

Aš pati esu iš tų, kuriems teko išklausyti bauginančią diagnozę, o paskui patirti visa, kas sekė po to. Kai ruošiausi pas gydytoją išklausyti diagnozės, nujaučiau, kad ji bus gąsdinanti. Užtat eidama į ligoninę gurkštelėjau keliasdešimt gramų brendžio. Ir iš tiesų taip buvo tarsi ir ramiau išgirsti tai, ką turėjau išgirsti. Visiškai ramiai ir be panikos su gydytoju aptarėme, ką, kur ir kaip reikės daryti toliau. Nusiteikimas ir šlakelis brendžio išgelbėjo nuo žinios šoko. Tai jau šis tas.

Tikėjimas

Nesu labai religinga. Tad visiškai Aukščiausiojo valia nepasitikėjau. Reikia operacijos, darysim. Reikia spinduliavimo, chemoterapijos, darysim. Skirtingai nuo mano kaimynės (beje, medikės) nusiteikimo, kad ji pagis be operacijų, pasikliaudama liaudies medicinos receptais. Deja, tai jos neišgelbėjo.

Per kaimynės laidotuves aptarinėjome, kad operuodamasi ji galėjo gyventi dvi-tris dešimtis metų tikrai. Gal vis dėlto reikia labiau tikėti medikais, o ne liaudies išmintimi. Antra vertus, kitiems tie tikėjimai būna sėkmingi.

Pažįstu moterį, kuri yra visiškai atsidavusi į Dievo rankas. Taačiau tai nekliudo jai daryti viską, ką jai sako daktarai. Po kelių operacijų, spinduliavimo ir chemoterapijos jis gyvena dešimt metų ir džiaugiasi kiekviena diena.

Stebuklai

Kiekvienas esame girdėję apie stebuklingus pagijimus. Teko išklausyti ir vieno pono istoriją. Pirmiausia iš jo bendradarbių, paskui iš jo paties.

Prieš dvidešimtį metų ponui diagnozavo vėžį ir pranešė, kad skubiai operuos. Tačiau operuoti nebebuvo ką - visi organai jau apimti metastazių. Chirurgui neliko kas daryti, tik vėl užsiūti. Artimiesiems buvo pranešta, kad jam gyventi liko ne daugiau, kaip pusmetį. Gali tikėti, gali netikėti, tačiau ponas toliau gražiai tebegyvena jau dvidešimt metų.

Tiesa, jis mano, kad jam padėjo nedideliais kiekiais kasdien vartojamas stiprus gėrimas. Jis didžiuodamasis beveik kiekvienam sutiktam praneša: "Ne mane vėžys suėdė, aš jį "sukramčiau".

Taigi išgirsta diagnozė dar nieko nereiškia. Pirmosios stadijos yra pagydomos, o ir nustačius paskutines stadijas gali įvykti stebuklų.

Gyvenimas su liga

Dažnas bet kurios srities medikas savo pacientus moko, kaip reikia išmokti gyventi su savo liga, savotiškai netgi ją pamilstant. Na, dėl tos meilės ar nemeilės gali ir suabejoti. Tačiau reikia puikiai pažinti savo organizmą, nesvarbu, kokiomis ligomis besirgtum - diabetu, širdies kraujagyslių nepankamumu, netgi po patirtų vieno, antro ar net trečio infarkto. Tas pats ir gyventi, kai tau nustatyta diagnozė - vėžys.

Esti žmonių, kuriuos toji diagnozė psichologiškai sužlugdo. Jie bevelija niekur neiti, niekuo nebesidomėti. Tiesiog gulėti ant kanapos ir laukti nežinia ko - gal stebuklo, o gal mirties. Tačiau dažniausia gyvenimo laimi tie, kurie, nepaisant visko, gyvena tokiu ritmu, kaip ir anksčiau. Iki ligos. Tiesa, šie patarimai tikrai nebepadės tiems, kuriuos jau kankina skausmai, ir jie tikrai nebegali gyventi, kaip anksčiau.

Viltys

Kokia bebūtų vėžio stadija, kaip besijaustų žmogus, jis vistiek turi vilčių pagyti, ligą nugalėti. Tos viltys taip pat praturtina gyvenimą. Visada pralaimės tie, kurie įsitikinę nebeturį ko laukti ir viltis. Nors sakoma, kad viltis - kvailių motina, tačiau viltis teikia jėgų.

Ligonio artimieji

Pasitaiko, kad vėžiu sergančiojo artimiesiems psichologiškai yra sudėtingiau nei pačiam ligoniui. Tik nereikia gedulingų veidų ir užuojautų. Guodimu žmogaus neišgydysi. Žinoma, susirgusįjį reikia visokeriopai drąsinti ir kalbėti apie viltis. Beje, susirgusieji onkologine liga tampa labai įtarūs. Jokiu būdu nereikia pradėti šnabždėtis, o dar labiau - mėtyti vieni kitiems suokalbiškus žvilgsnius. Ligonis visa tai gali suprasti kaip sąmokslą jam nesakyti teisybės ir dėl to skaudžiai išgyventi.

Jeigu yra reikalas ką nors aptarti, geriausia tai daryti ne atskirai "šeimos taryboje", o kartu su sergančiu žmogumi. Jis jaučiasi pilnavertis sprendžiant jo paties likimą, o ne kokia bejėge "daržove", už kurią sprendimus jau priima kiti.

Gatavų receptų nėra

Tai, ką čia bandžiau išdėstyti, esu patyrusi savo kailiu. Bet juk kiekvieno emocijos ir jausmai gali būti skirtingi. Vieniems tiesiog būtina pasakyti visą tiesą iki galo. Kitiems toji tiesa gali būti kenksminga. Tai priklauso nuo žmogaus charakterio tvirtybės. Tad gatavų receptų nėra, kaip su kuriuo elgtis.

Bet viena žinau tikrai - diagnozė vėžys dar nereiškia, kad tu po dviejų trijų dienų mirsi. Po patirto šoko, išgirdus gąsdinančią diagnozę, gali gyventi kelis dešimtmečius, pragyvendamas netgi sveikuosius.

Rūta LIEGUTĖ