Kai krizei įveikti prireikia komandos

Psichikos sveikata

Mobilios krizių įveikimo komandos specialistų telefonus žino tik policijos ir gaisrininkų tarnybos. Šios, įvertinusios situaciją, jei neužtenka savų pajėgų su ja susitvarkyti, budintį specialistą paprastai ir atsiveža į įvykio vietą.

Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichologai ir socialiniai darbuotojai, t.y. mobilios krizių įveikimo komandos specialistai, yra pasiekiami bet kuriuo paros metu, kai įvykio vietoje po katastrofos, žmogžudystės, savižudybės ar avarijos yra emociškai sukrėstų, sujaudintų žmonių. Po skubiosios pagalbos, jos psichologiškai traumuoti žmonės gali sulaukti praėjus keletui parų. Nusikaltėliui paėmus įkaitą, išlaisvinimo operacijoje dalyvauja specpadalinys "Aras", jis nusprendžia, ar reikia kviesti ir mobiliąją krizių įveikimo komandą.

MKĮK teikia pagalbą traumuojančio įvykio paveiktiems liudininkams: aukos artimiesiems, bendradarbiams. MKĮK taip pat organizuoja specialiųjų tarnybų, kaip Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, mokymus. Tarnybų pareigūnų tarpusavio susikalbėjimas, organizaciniai klausimai taip pat yra svarbūs: kas ką darys, atvykus įvykio vieton, kas už kokius veiksmus atsakingas. Jau 5-6-eri metai kalbama apie savižudybių prevenciją Lietuvoje, kokių paslaugų reikėtų - tebesama ieškojimų kelyje.

Mobilios krizių įveikimo komandos koordinatorė Nijolė Pilipavičienė paminėjo konkrečių įvykių. Štai vasario mėnesį "Hyper Maximoje" jaunas vyras mėgino nusižudyti: apie įvykį buvo pranešta ir MKĮK, ši atvyko, bet įvertinus situaciją, paaiškėjo, kad policijos darbuotojas jau turėjo pakankamai gerą kontaktą, įgavo to jaunuolio pasitikėjimą. Buvo aišku, kad jis bus išgelbėtas.

"Kitą savaitę mes ketiname susitikti su dalyvavusiais toje operacijoje specialistais, ir aptarti, ką buvo galima daryti geriau. Tie profesionalios pagalbos dalykai tampa bendri, tai nėra tik mūsų "munduro garbės reikalas", - sakė MKĮK koordinatorė.

Atsakas į pagalbos šauksmą

Kai žmogus grasina nusižudyti, pirmiausia tai yra pagalbos šauksmas. Ir specialistas kuo greičiau stengiasi užmegzti žmogišką ir šiltą kontaktą bei reaguoti į tą pagalbos šauksmą, kad ir kaip dramatiškai jis būtų išreikštas. Svarbiausia įgyti žmogaus pasitikėjimą, kad būtų galima kalbėtis apie tai, kas turėjo atsitikti, jog, tarkime, žmogus stovi ant tilto, ruošdamasis šuoliui, arba turi pasiruošęs priemones nusižudyti. Gali būti, jog kontaktas neįmanomas; jeigu žmogus serga psichikos liga, praradęs ryšį su realiu pasauliu, tada tenka panaudoti agresyvias poveikio priemones, to ir imasi kitos gelbėjimo komandos. Bet jeigu žmogus išgyvena psichologinę krizę, yra įmanoma užmegzti ryšį, nes jis nori pagalbos, kurios galbūt iki šiol neieškojo arba nerado, jo užuominų "be manęs visiems bus geriau" kažkas neišgirdo. Žmogus nori būti išgirstas ir suprastas, kas įvyko jo gyvenime, kad jis čia atsidūrė.

Reagavimas į tą pagalbos šauksmą yra labai svarbus, vėliau sprendžiama, ar reikalinga žmogui tęstinė medikų pagalba, psichiatro konsultacijos. Kartais tuo metu pagalba reikalinga ne vienam asmeniui, yra keletas žmonių ar grupelių, tarkime, kaimynai, šeimos nariai, kurie atskuba į tragiško įvykio vietą.

Kartą buvome iškviesti net penki mobiliosios komandos specialistai, kurie dirbo su nukentėjelio kaimynais, giminėmis ir artimiausiom draugėm, kad išvengtų chaoso, augančios įtampos, suskirsčius juos į atskiras grupeles.

Pernai buvome iškviesti teikti pagalbos dviem itin sukrėstiems paaugliams, kurių tėvas nužudė motiną ir nusižudė pats. Kiek žinau, suteikus pirminę būtinąją pagalbą, vėliau dar keletą mėnesių psichologai dirbo su tais vaikais.

Praėjusį rudenį į MKĮK pagalbos kreipėsi uždaros akcinės bendrovės administracija, kai tarnybinės išvykos metu į užsienio šalį įvyko kelto katastrofa. Keletas bendradarbių žuvo, keletas buvo sužeisti, ir praėjus keletui mėnesių, kolektyve tvyrojo įtampa ir prislėgtumas. Komandos specialistams teko indentifikuoti tuos, kurie stipriai psichologiškai pažeisti, kuriems reikalinga psichoterapeutų pagalba ir kuriems pakaktų susitikimo su grupe. MKĮK suteikia galimybę žmonėms grupėje prisiminti tą traumuojantį įvykį, koks jis būtų skaudus, "sugrįžti" į jį, pasišnekėti kaip dabar jaučiasi dalyviai ir tie, kurie yra šalia, sužinoti daugiau apie stresą ir jo galimas pasekmes. Padeda atpažinti, kas vyksta žmoguje, kiek jis yra pažeistas, kaip asmeniškai tai priima.

Ypač didelė įtampa jaučiama, kai nusižudyti bandoma mokykloje. Reikia žinoti, jog pasaulyje gana dažnai savižudybės įvyksta mokyklose, tik skirtingai į tai reaguojama. Iš tiesų mokytojai neturėtų jaustis atsakingi ir kalti už viską, kas vyksta mokykloje. Tačiau pagalba tėvams, mokytojams, vaikams yra būtina. Paaugliai yra linkę spręsti savo asmenines problemas tokiu drastišku būdu, ypač jeigu prieš tai nusižudęs mokytojas ar mokyklos direktorius buvo autoritetas, ypatingas, gerbiamas asmuo, pavyzdys. Taip pat televizijos laidos arba itin detalūs savižudybės aprašymai gali paskatinti rinktis tokią siaubingą išeitį. Tai ypač paveiku, jeigu asmuo tuo metu išgyvena psichologinę krizę ar turi psichikos sutrikimų, serga depresija, yra pažeidžiamas - jis linkęs prisiimti tokį problemų sprendimo būdą. Paaugliai į savižudybę, ypač jeigu taip pasielgė jo dievinamas muzikantas, gali žvelgti vos ne kaip į žygdarbį. Deja, toks žingsnis yra nepataisomas, - sakė pašnekovė.

Pavojingos "emocinės kapsulės"

Pasekmės, nesuteikus pirminės psichologinės pagalbos, būtų skaudžios. Nes tos įvykio metu išstumtos emocijos tarsi įvelkamos į apvalkalą, tačiau anksčiau ar vėliau ta kapsulė sprogs. Išstumtas, apmalšintas dvasios skausmas bei sielvartas, bijant prisiminti, ką aš mačiau, kaip tai atrodė, koks buvo kraupus vaizdas, vėliau kelia didelę riziką susirgti depresija. Gali kankinti pasikartojantys košmariški sapnai, miego, valgymo bei elgesio sutrikimai, o tuomet atsiranda ir savižudybės rizika. Noras pabėgti nuo prisiminimų ir jausmų išstūmimas nepraeina be pasekmių. Todėl pagalba po traumuojančių įvykių yra sušvelninti, amortizuoti to įvykio pasekmes pažeistai žmogaus psichikai, taip pat sumažinti riziką perkelti tas sunkias psichologines pasekmes į ateitį, nustatyti ypač pažeistų žmonių grupę ir tolimesnę kitų specialistų pagalbą.

Ypač po artimo žmogaus savižudybės veria kaltės jausmas: "Aš buvau šalia, bet nepastebėjau, nereagavau, nors kažkokių ženklų, užuominų buvo". Mamoms, seserims būdingas gėdos jausmas, jog štai mūsų šeimos narys nusižudė, vadinasi, mūsų šeimoje kažkas negerai, atsakomybės jausmas, jog galbūt mes visi prie to kažkaip prisidėjome. Ypač aštrus netekties sielvartas ir savęs kaltinimai ištinka motinas: "Aš netikusi mama, aš baisus žmogus, aš ne taip gyvenau, kad mano vaikas pasirinko tokį kelią". Taip neturėtų būti, mano psichologė: "Atsakymo, kodėl mano brolis, kolega taip pasielgė, nėra ir nebus. Ir teks išmokti gyventi be to atsakymo, priimti tą faktą, realybę, netektį gali padėti specialistai. Ypač pavojinga, kai žmogus, susidūręs su nepataisoma tragedija, neleidžia sau sielvartauti ar to parodyti aplinkiniams, stengdamasis dar labiau neišgąsdinti kitų, saugodamas vaikus, jis tą gedėjimą tarsi "atideda", užgniaužia raudą. Kad ir kas būtų šalia, psichologas ar draugas, juo netekties sugniuždytas žmogus turi pasitikėti, jausti galimybę išsikalbėti apie tai, ką patyrė, ką matė, ką išgyvena ir jaučia čia ir dabar. Tai galėtų sušvelninti tolimesnes traumuojančio psichiką įvykio pasekmes. Bet paprastai esantys šalia būna patys pažeisti.

Pagalba gelbėtojams

MKĮK psichologai apklausė per 100 policininkų, gaisrininkų ir psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje dirbančių konsultantų, nuolat patiriančių stresą, dirbančių emociškai sunkų darbą, - ar jie naudoja adaptyvios pagalbos sau būdus. Tarkime, skambučių psichologinei telefonų tarnybai per kelis pirmuosius šių metų mėnesius būta tiek, kiek pernai per pusmetį, jie nespėjo kilnoti ragelio. Jiems, tarkime, skambina žmogus, ketinantis padaryti kažką baisaus, galbūt žmogus jau pradėjęs save žaloti; todėl ir jiems reikia savo reakcijas, emociškai sunkias būsenas aptarti su kolegomis. Dauguma jų ieško žmogaus, su kuriuo galėtų išsikalbėti, išgyventi savo asmenines krizes, nesistengdami padėti viską į "lentyną". Efektyvi ir galimybė pabūti vienam.

Policininkai, gaisrininkai savo darbe kone kasdien mato sumaitotus lavonus, sužeistus draugus, rizikuoja gyvybe, prisiima didžiulę atsakomybę, gelbėdami žmones, be to, padaro ir klaidų. Tokie vaizdiniai negali nepveikti, palikti emociškai nepažeisto žmogaus, tik klausimas, kaip jie su tuo tvarkosi. Sprendžiant iš apklausos, 70 procentų tų tarnybų pareigūnų kol kas naudoja neadaptyvius pagalbos sau būdus: "stengiausi apie tai negalvoti, pamiršti, negalėjau tuo patikėti, norėjau, kad problema išnyktų savaime"... "Buvau prislėgtas, įsiutęs, sudirgęs ir šiurkštus. Stengiausi nerodyti savo jausmų".

Po traumuojančio įvykio gelbėtojas gali vartoti svaigalus, atsipalaiduoti arba gynybai laidyti "pakaruokliškus" juokelius. Be reikalo mūsų gaisrininkai ir policininkai savo išgyvenimų aptarimą laiko nevyrišku - pasaulyje seniai veikia pareigūnų emocinės apsaugos programos. Mūsuose ketvirtadalis policininkų turi rimtų psichologinių problemų, skundžiasi polinkiu į depresiją, kas antras jų į pensiją išeina sutrikusios psichikos. Galbūt viena iš priežasčių ir yra emocinės apsaugos programų trūkumas. Stiprios fizinės sveikatos, pačiame jėgų žydėjime, pripratę prie ekstremalių darbo sąlygų, adrenalino ir nuolatinės įtampos, neberanda, kaip ir kur save realizuoti, kai keturiasdešimties sulaukę išeina į pensiją. Retas kuris savo sugebėjimus pritaiko kitoje veikloje, tarkime, dirba kompiuteriu. Tai jau visos sveikatos apsaugos sistemos "galvos skausmas".

Bet šiuo metu reikia stengtis, jog neigiami tarnybos išgyvenimai nesikauptų. Pareigūnai žino, kur gali ieškoti pagalbos, kai po įvykio yra sunerimę arba panikuoja, su kuo aptarti, kaip galėjo pasielgti, kad užduotį atliktų geriau. Jie gali greitą sau priimtiną pagalbą gauti ir mobiliuoju telefonu.

Moko suteikti pagalbą

Mobilios krizių įveikimo komandos tarnyba plečia savo veiklą. Projektuose yra numatyta ne tik pagalba masinių katastrofų atvejais, bet ir pagalba kaimo vietovių specialistams. Štai kaimo gaisrininkas, paskambinęs MKĮK specialistams, konsultavosi, kaip jam elgtis su į aukštą stulpą įsiropštusiu žmogumi, kaip su juo šnekėtis. Buvo surengti seminarai seniūnijų darbuotojams, kaip operatyviai veikti, pakviestiems į sodybą, kur įvyko kažkas tragiška, ir šeimos nariai išsigandę blaškosi. MKĮK vadovė kalbėjosi su seniūnais ir apie tai, kaip šie galėtų padėti žmogui, atėjusiam pašalpos ar pažymos, kai šis prasitaria ar išsiduoda jau pasiruošęs virvę. Nes kartais atėjimas pažymos yra tik pretekstas atkreipti dėmesį į didžiulę širdgėlą ar ketinimą nusižudyti ir poreikis išsikalbėti. Ne paslaptis, jog kaime didžiausia rizikos grupė yra vyrai, kuriems per keturiasdešimt: jie bedieviškai geria, linkę smurtauti ir pakelti prieš save ranką.

"Pasiekėme, jog mūsų psichologinės linijos "Viltis" centras dirbtų 20 valandų per parą kasdien - esame tokia vienintelė tarnyba Lietuvoje, ir siekiama, jog galėtume dirbti visą parą. Vykdome bendrą projektą su kolegomis iš Telšių psichologinės pagalbos jaunimui centro savanoriais. Buvo itin pravartu susitikti su rajono seniūnijų darbuotojais, ir iš jų pačių išgirsti, su kokiomis problemomis jie susiduria, kas vyksta kaime ir kiek jie turi žinių, kaip reaguoti į skaudžius įvykius", - sakė Klaipėdos "Vilties" linijos ir Mobilios krizių įveikimo komandos koordinatorė N. Pilipavičienė.

Ivona ŽIEMYTĖ