Kuo naudingos dilgėlės?

Pir­mą­kart dil­gė­lės žo­lė pjau­na­ma, kol au­ga­las dar ne­pra­dė­jęs žy­dė­ti. Per­žy­dė­ju­sių stie­bų la­pai ža­lia­vai ne­tin­ka, nes juo­se ma­žai veik­lių­jų me­džia­gų.

Dil­gė­lių šak­nys ka­sa­mos vė­lai ru­de­nį ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį, nu­plau­na­mos ir džio­vi­na­mos.

La­puo­se kau­pia­mi fla­vo­noi­dai, ka­ro­ti­noi­dai, chlo­ro­fi­las, vi­ta­mi­nai (C, K, B gru­pės), mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos (ka­lis, nat­ris, mag­nis, ge­le­žis), or­ga­ni­nės rūgš­tys, ami­nai.

Šak­nias­tie­biuo­se yra vi­ta­mi­no C, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, rau­gų, po­li­sa­cha­ri­dų, fe­nilp­ro­pa­nų.

Pre­pa­ra­tai iš dil­gė­lių la­pų var­to­ja­mi kaip po­li­vi­ta­mi­ni­nė ža­lia­va. Dar pa­si­žy­mi krau­ja­vi­mą stab­dan­čiu po­vei­kiu, di­di­na he­mog­lo­bi­no kie­kį (tin­ka ma­žak­rau­jys­tei gy­dy­ti), ska­ti­na šla­pi­mo iš­si­sky­ri­mą.

Dil­gė­les rei­kia ge­rai nu­plau­ti ir nu­pli­ky­ti ver­dan­čiu van­de­niu. Taip pa­ruoš­tos dil­gė­lės tin­ka sriu­boms, trošs­ki­niams, sa­lo­toms, ža­liems vai­sių kok­tei­liams. Ga­li­ma su­šal­dy­ti šal­dik­ly­je ar­ba su­si­džio­vin­ti. Džio­vin­tos dil­gė­lės tin­ka mė­sos ir žu­vies pa­tie­ka­lams pa­gar­din­ti.