Spėju, kad ši problema duos apie save žinoti per artimiausią mėnesį, nes jau dabar nebesinori lįsti į per dideliais tapusius 46 dydžio džinsus. Be diržo nuo liemens smunka ir 44 dydžio kelnės.
Anksčiau drabužių matavimasis parduotuvėse man asocijavosi su didžiule moraline kančia - mintyse keikiau gamintojus, kad didžiausio dydžio XL moteriškus drabužius jie siuva pagal tik jiems vieniems žinomus stambaus kūno sudėjimo žmogaus parametrus.
Neseniai užsukau į prekybos centrą ir pykčio nebejutau: L dydžio aptempta palaidinė dar išryškino mažėjančias riebalų sankaupas ant nugaros ir pilvo, tačiau vis tiek jau neatrodžiau kaip kaimiškai rūkytas kumpis. Tai džiugina, nes pagaliau galėsiu dėvėti ne tik kūno apimčių defektus paslepiančius trikotažinius, bet ir aptemptus drabužius. Galėsiu naudotis ir didesne jų pasiūla, nes stilingų ir madingų drabužių stambiems žmonėms Klaipėdoje praktiškai neįmanoma rasti.
Kol kas dar nekankinu savo sutuoktinio moteriškomis dejonėmis "neturiu kuo apsirengti", tačiau priėmusi kvietimą kitą savaitę dalyvauti TV3 pokalbių laidoje "Nomeda" turėsiu gerokai pasukti galvą dėl savo aprangos.
Be to, tikiuosi, kad iki ateinančio antradienio ir pasveiksiu. Nors mane užpuolusių pavasarinių virusų su lieknėjimo eksperimentu nesiejau, vis dėlto negaliu nepritarti skaitytojai Simai. Vakar mūsų dienraščio svetainėje ji paliko tokį komentarą: "Jūs, Natalija, turite žinoti vieną paprastą, bet svarbų dalyką: kai jūs pradėjote riboti visokio "šlamšto invaziją" į savo organizmą, jis - organizmas - pradėjo valytis. Ir apie save duoda žinoti tos organizmo vietos, kurios yra silpniausios".
Beje, ar lieknėji, ar ne, bet sergant į savo organizmą nesinori kišti ne tik visokio šlamšto, bet ir apskritai valgyti. Antai ketvirtadienį visiškai nejaučiau pietums valgyto jautienos kepsnio su krevetėmis skonio. Ir pirmąkart nuo lieknėjimo eksperimento pradžios visai nesinorėjo raudonos mišrainės su tuno konservais bei kefyru, priklausiusių man vakarienei. Tad dėl apetito stokos ir vakarykštė varškės diena prabėgo be didelių moralinių kančių.
Vienintelis dalykas, kurio labai užsigeidžiau šiomis dienomis, - tai avižinių dribsnių košės su pienu. Ir net prisiminiau vaikystėje mamos skaitytas pasakas apie šią košę valgiusį žygdarbiais garsėjusį stipruolį Heraklį. Kas galėjo pagalvoti, jog kada nors ryžtą nepasiduoti ir nepažeisti gydytojo Levo Chazano nurodymų tapatinsiu su mažyčiu žygdarbiu savo gyvenime?
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą