Žurnalistinis eksperimentas
Šį penktadienį bus lygiai pusmetis, kai mūsų dienraštyje startavo žurnalistis lieknėjimo eksperimentas. Tačiau ir šiandien dar negaliu prognozuoti, kada galėsiu džiaugtis pasiekusi finišą - nuo numatytos 69 kilogramų ribos mane taip ir skiria tie patys "neraliuoti" 4 kg.
Varškiadieniai, papildomos iškrovos dienos, sriubos, medinių rutuliukų masažuoklis, druskų vonios... Visa tai jau ėmiau tapatinti su bergdžiomis pastangomis. Ir dar tas praėjusios savaitės pradžioje danguje pakibęs "storas" mėnulis, kaskart nepajudinamai sustabdantis svorio kritimą...
Jeigu ne privalomi vizitai pas gydytoją Levą Chazaną, spjaučiau į tuos likusius kelis kilogramus. Juk jie mano išvaizdos ir sveikatos būklės iš esmės jau negali pakoreguoti.
Beje, antrą savaitę pasireiškiantys sveikatos sutrikimai mane šiuo metu labiau neramina nei galutinis eksperimento tikslas. Labai nesmagu buvo penkis kartus patirti, kaip staigiai pakilus iš sėdimos pozicijos, prieš akis ima mirguliuoti žvaigždutės, po to apgaubia visiška tamsa ir, kažkur galvoje atsiradęs silpnumas akimirksniu nusirita į apačią ir pakerta kojas.
Nugriūti, ačiū Dievui, neteko. Ir sąmonės nebuvau praradusi, tačiau tie silpnumo priepuoliai, kai spaudimo matuoklis parodo skaičius 110/70 ne juokais išgąsdino - juk nuo mažens niekada nevirsdavau iš pado.
Vienos dienraščio skaitytojos, įveikusios lieknėjimo kasdienybę, ramino mane, kad tai - laikinas reiškinys. Kitos gi gąsdino baisiai skambančia diagnoze - hipotonija. Susimąstyti verta, nes neseniai atliktas kraujo tyrimas parodė, kad mano kraujas - tirštokas, o hemoglobino kiekis - ties maksimalia normos riba. Tai neva ir yra pirmasis skambutis, perspėjantis apie gresiančias rimtas širdies ligas...
Tačiau aš, kaip ir daugelis paprastų mirtingųjų, apie bauginančius perspėjimus buvau linkusi pamiršti iš karto po to, kai silpnumo priepuoliai penkias dienas nebesikartojo. Tiesa, pažadėjau sau vis dėlto užsirašyti konsultacijai pas kardiologą. Aišku, vargu, ar silpnumas susijęs su lieknėjimo padariniais, veikiausiai tai - tiesiog paveldėtos bėdos. Arba, kaip kadaise užsiminė mano skydliaukės bėdas gydantis endokrinologas - vis dar vartojamų vaistų padariniai. Bet kokiu atveju, stengiuosi mažiau gerti kavos ir daugiau - vandens.
Nepaisant šių rūpesčių, gyvenimas teka sena vaga pagal naujas, jau nusistovėjusias taisykles: pietauti vis dar lakstau į "Pramogų banką", maitinimasis tris kartus per dieną be jokių užkandžiavimų tapo savotiška norma, o vidinis balsas vis dažniau praneša apie poreikį sportuoti.
Anksčiau klausydamasi pažįstamų pasakojimų netikėjau jų žodžiais, kad sportas joms - tai ne prievarta, bet natūraliai atsiradęs organizmo poreikis. Tada maniau, kad jau mano organizmas tikrai nesugalvos reikalauti tokių nesąmonių. Pasirodo, klydau. Nors mano oda, atsikračius 24 kg, nenukaro, kaip sakoma, iki kelių, šen bei ten formas reikėtų padailinti. Tačiau kol kas fizinių krūvių dar vengiu, nes iš patirties jau žinau, jog pakanka tik aktyviau pasidarbuoti ir daugiau pajudėti - organizmas iš karto ima reikalauti daugiau maisto, o jo negavęs "apdovanoja" alkio priepuoliais.
Beje, skaitytoja, prisistatanti vardu "Help", kadaise prašė paklausti L. Chazano, ką jis galėtų patarti dėl mitybos sportuojantiesiems, kaip teisingai patenkinti didesnius organizmo energijos poreikius.
Deja, bet paskutinės konsultacijos metu gydytojas nuo tiesaus atsakymo išsisuko: "Kai pereisi į stabilizacijos laikotarpį ir jau galėsi sportuoti, tada ir viską pasakysiu. O dabar neverta užbėgti įvykiams už akių. Rūpinkis sėkminga lieknėjimo pabaiga, juk net jeigu tavo, Natalija, svoris bus 69,1 kg, vis tiek negalėsiu tavęs pasveikinti su pergale..."
O aš dar pati norėjau sužinoti, kaip apsiginti nuo potraukio rudens gėrybėms. Juk tiek obuolių, kriaušių... Norisi valgyti be perstojo, ne po vieną vaisių per dieną... Įdomiausia, kad sulaukusi pirmadieninės vaisių dienos, į sodo gėrybes net nesinori žiūrėti - tada norisi, pavyzdžiui, mėsos "šmoto" ar didelės lėkštės sriubos...
Iki kito pirmadienio. Jų, manau, bus dar daug. Jau nebesvajoju užbaigti lieknėjimo periodą spalį - būtų gerai bent iki Kalėdų finišuoti...
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą