Tačiau silpnumo akimirka, kai ėmiau gailėtis savęs dėl to, kad į keptą veršienos kumpį su bruknėmis, marinuotos grybus, mišraines, šakočius, tortus ir vyną esu priversta žiūrėti tik iš tolo, truko neilgai. Teko su savimi rimtai mintyse pasikalbėti, o ir sutuoktinis, lyg nujausdamas kažką negero, prie stalo neužsibuvo...
Nors praėjusį penktadienį pasninkavau, o vakare nusprendžiau save išbandyti apsilankiusi radijo stoties "Vox maris" Žinių tarnybos gimtadienyje, ši generalinė repeticija prieš šventes nė kiek nepadėjo. Tad šių metų Velykas tenka vadinti liūdnomis. Ir ne todėl, kad negalėjau skanauti įvairių gardėsių. O todėl, kad supratau, kokioje didelėje maisto nelaisvėje gyvenau ir kad tais pančiais nebus lengva atsikratyti.
Nepaisant nemalonių išgyvenimų, per visas poilsio dienas "nuodėmės" nepadariau ir galiu švęsti pirmąją mažą pergalę. Kai balandžio pabaigoje važiuosiu į konsultaciją pas gydytoją Levą Chazaną, galėsiu jam drąsiai žiūrėti į akis.
Kaip garsusis dietologas ir žadėjo, aršiausia kova su savimi ir noras valgyti bet ką ir bet kada vyko pirmąsias keturias dienas. Užvakar iš tiesų atsitiesiau ir laikotarpiai tarp pusryčių, pietų ir vakarienės tapo vis lengviau įveikiami.
Pradėjau iš naujo atrasti maisto produktų skonį. Pavyzdžiui, anksčiau nemėgau virtų kiaušinių baltymo, o šeštadieninę jų porciją pusryčiams sukirtau taip, lyg nieko skanesnio nebūčiau valgiusi. Pagal planą, sekmadienį pusryčiams valgiau sumuštinį su sūriu, pirmadienį - su dešra, vakar - vėl su sūriu. Pietums - pakaitomis žuvį (sviestažuvę ir menkę) ir mėsą (kiaulieną bei jautieną), vakarienei - baltą ir raudoną mišrainę.
Per penkias lieknėjimo eksperimento dienas įsisąmoninau ir kelias gudrybes. Pavyzdžiui, valgyti mėsą ar žuvį su padažu - skaniau, tačiau be jo - sočiau. Arba - tarp maitinimosi geriau gerti ne arbatą ar kavą, o gazuotą mineralinį vandenį, nes burbuliukai taip pat padeda palaikyti dvasinę pusiausvyrą. Ir dar suvokiau vieną svarbų dalyką: akys - valios priešas. Kai tik jos pamato ką nors gardaus, valia lyg su kūjų per galvą gauna. Todėl geriau nematyti. Ir neužuosti - tada gyvenimas iš tiesų atrodo nuostabus.
Juolab kad garsaus endokrinologo L. Chazano žodžiai, jog svoris iš karto ims kristi, jau pildosi. Šeštąją eksperimento dieną svarstyklės parodė, kad netekau trijų kilogramų. Ko gera, tik apkūnios moterys supras, kokia gi tai šventė. Nors vakar prie parduotuvės sutiktas sunkiosios atletikos treneris Bronius Vyšniauskas, kaip ir vienas komentatorius mūsų dienraščio svetainėje internete, įtikinėjo, esą brandiems vyrams "kūdos" nepatinka... Bet čia jau brandžių vyrų problema.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą