Lieknėjimo dienoraštis. "Relaksas"

Žurnalistinis eksperimentas

Paklausta, apie ką šį kartą rašysiu dienoraštyje, atsakiau, kad apie laimę, kuri susideda iš smulkmenų. Nevalgomų smulkmenų. Reikia tik, kaip sakoma, atsipalaiduoti ir pajausti malonumą.

Tai ir mėgavausi: debiutavusi žolės pjovėjos vaidmenyje, nustebau, kad ėjimas vėjapjovei iš paskos gali teikti tokį nepakartojamą atsipalaidavimą. Tada ir mintys susidėlioja į lentynėles, ir akyse šviesiau... Kitaip tariant, su pastaruoju metu kamavusiu erzuliu, kažkokiu visagaliu nusivylimu ir vidiniu pykčiu kovojau be ginklų ir stengiausi tas juodybes nugalėti be kraujo praliejimo.

Regis, pavyko: vakar apėmė toks "relaksas", kad tapau švelni ir pūkuota...

Vakar pusryčiams valgiau sumuštinį su rūkyta kalakutiena, pietums išsiviriau, kaip nustatyta trečiojo etapo mitybos grafike, jautienos sultinio, suvalgiau ir kelis gabalėlius marinuotos kiaulienos gabaliukų, iškeptų šašlykinėje. Būčiau suvalgiusi ir daugiau, bet jeigu sriubytės srebi, tai antrojo patiekalo pietums svoris sumažėja perpus - iki 70 gramų.

Bet kai galvoje nebevyrauja chaosas, tai ir nebekreipi dėmesio į tuos gramus, o tiesiog suskirstai viską gyvenime į prasmingus ir bereikšmius dalykus.

Prisiminiau prieš devynias savaites pradėto lieknėjimo eksperimento tikslą - "patikrinti, kaip veikia garsaus latvio Levo Chazano lieknėjimo metodas".

Oi, kaip patikrinau! Ir metodą, ir sykiu - save pačią. Ir pasirodo, kad šį egzaminą laiko, galbūt to net nesuvokdama, mūsų visuomenė.

Kai perskaičiau prie paskutinio dienoraščio "Šluba stiprybė" paliktus skaitytojų atsiliepimus ir gautus elektroninius laiškus iš visos Lietuvos, pagalvojau, kad neteisūs tie, kurie tvirtina, neva nūdien mūsų žmonės pritvinkę tik pykčio ir savanaudiškumo. Netiesa! Silpnumo akimirką sulaukiau netikėto ir didelio, argumentuoto palaikymo iš visiškai nepažįstamų žmonių.

Štai tau ir lieknėjimo metodo patikrinimas! Krentantys kilogramai ir sveikatos stiprinimas - viena, o stipraus ryšio tarp skirtingų ir nepažįstamų, tačiau vieną bendrą problemą turinčių žmonių atsiradimas - visai kas kita. Tai jau rimto sociologinio tyrimo vertas reiškinys, ar ne?

Todėl galime visi savimi didžiuotis. Dėl to, kad norime vienas kitam ištiesti pagalbos ranką, suprasti, palaikyti, užjausti ir atsiverti bei tapti vienas kitam labai reikalingais.

O tokiame taikiame fone būtų keista, jei ir svarstyklės neimtų rodyti mažesnių nei vakar skaičių.

Natalija MOGUČAJA

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder