Koks "kaifas" po dešimties metų pertraukos vėl išvysti raktikaulių, šonkaulių ir dubens kaulų reljefą, matyti veidrodyje taisyklingą formą įgavusią "minkštąją", vėl laibus savo pirštus, kadaise septynerius mokslo metus pašėlusiai laksčiusius fortepijono klavišais...
Šiandien atrodo, kad kitaip ir negalėtų būti - kad juosmenį vėl papuoštų "gelbėjimo ratai", o kojos virstų panašiomis į statinaites. Teisingai porina liaudies išmintis, kad įvertinti tai, ką turi, gali tik praradęs.
Nors kūno pokyčiai iš tiesų labai malonūs, nesiekiu tobulybės ir užtenka proto nenorėti būti panašiai į kokią nors nepriekaištingai atrodančią deivę, Holivudo aktorę ar kitą garsenybę. Pirmenybę teikiu ne idealams, o motyvams. Vystymosi motyvams, kurie skatina žmogų siekti daugiau ir neužtrukti visą gyvenimą ant vieno laiptelio.
Būtent jie, matyt, ir tapo varomąja pastaruoju metu fiksuojamų gyvenime mažų ar didesnių pokyčių jėga.
Pavyzdžiui, žurnalistiniam eksperimentui artėjant pabaigos link, tenka girdėti, kaip protingomis save laikančios moterys pareikšdavo, neva mano lieknėjimas - tai tik priedanga. Iš tiesų neva siekiu būti gražesnė.
Kirsdama savo penktadieninę varškę, prisiminiau anekdotą, kaip liūtas liepė visiems žvėrims išsirikiuoti į dvi eiles: "Protingi - į kairę, gražūs - į dešinę". Žvėrys taip ir padarė, tik beždžionėlė mąstė: "O ką man daryti? Persiplėšti?"
Mąsčiau ir aš: kas svarbiau - daili, ilgakojė, stambiakrūtė ar kitų išorinių privalumų turinti gražuolė? Ar protinga pilka pelytė? Ko vertas turtingas ir gražus vidinis pasaulis, jeigu jis slepiasi riebalais aptekusiame, ligų ar kompleksų kamuojamame žmoguje?
Juk kūnas ar jį dengiantys rūbai - tai ne šiaip grožio, žavesio ar kitokių daiktavardžių ar būdvardžių verta priemonė, kurios tikslas - tik patikti ar įtikti sau bei kitiems.
Svarbiausia - gerai jaustis. O tai įmanoma pasiekus šiokią tokią brandą, kai gimsta suvokimas, kad kūnas ir siela - viena visuma, kuri išyra vos tik sustreikuoja vienas iš komponentų. Ir nesvarbu, kas tai skatina - ar perpus sumažėjęs pusrytinis sumuštinis, ar gumbą kaktoje visam gyvenimui įtaisęs suklydimas, ar dar kas nors. Svarbiausia - sveikata.
Puikiai pamenu, kai buvau maža ir mama drausdavo ilgai maudytis šaltame vandenyje, sėdėti ant šalto asfalto ar daryti kitus kenksmingus sveikatai dalykus. Tada maniau, kad ji tiesiog labai griežta mama.
O dabar draudimais apsikroviau savanoriškai. Ne standartinės tobulybės, matuojamos pinigais ar kojų ilgiu, vardan, o harmonijos tarp vidaus ir išorės beieškant.
Ši tobulybė negali būti pagrįsta idealais ar standartais, nes ji - individuali ir neišvengiama, jeigu nori būti sveikas.
Kelelis dar tolimas, bet kai laimi pirmąjį kovos raudą su savimi ir sugrąžini į savo gyvenimą ramybę bei santarvę, kai nešlubuoja sveikata ir dingsta nepasitenkinimas išvaizda, atsiranda daugiau erdvės ir laiko kitiems dalykams.
Kuo mes turėtume skirtis nuo beždžionėlių? Tuo, kad nesiplėšome tarp gražių ir protingų. Kad nuolat keičiamės, patys sugebėdami tai suvokti.
Draudimais apsikroviau savanoriškai. Ne standartinės tobulybės vardan, o harmonijos tarp vidaus ir išorės beieškant
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą