Nors jos, pasirodo, labai glaudžiai tarpusavyje susijusios - šeštadienį "Vakarų eksprese" perskaičiau kolegės rengtą straipsnį "Noriu valgyti. Kas po tuo slypi?". Ir ten radau statistinius duomenis, kad žmogus valgymui skiria aštuntadalį savo gyvenimo, o šį procesą reguliuoja ne tik fiziologiniai organizmo poreikiai, bet ir psichika.
Lyg ir nieko nauja, bet kaip svarbu: kur psichologiniai dalykai, ten - ir emocijos, kurias sukelia malonūs ir geri, arba erzinantys ir blogi išgyvenimai.
Geras žodis - išgyvenimai... Vadinasi, tiek emocijos, tiek valgymas - iš gyvenimo. O jau kaip jį susitvarkai - kiekvieno asmeninis reikalas, paremtas individualiomis vertybėmis, galimybėmis ir pomėgiais.
Tos vertybės, be abejo, keičiasi, o besikeisdamos koreguoja ir gyvenimą, ir įpročius, ir tas pačias galimybes, tiesa?
Ir dar pagalvojau apie tai, kad viskam turi ateiti savas laikas. Juk prieš kokius dešimt metų vargu ar būčiau mintyse ėmusi filosofuoti prie lėkštės su dviem keptais kiaušiniais. Veikiau būčiau į lėkštę įsidėjusi dar kokius tris ir pajutusi malonumą ne dėl paties valgymo proceso, o dėl to, kad daugiau nebetelpa - esu soti iki išprotėjimo.
Taip, tada juk buvo svarbu kas kita, kai vadovaujiesi visiškai kitomis maistinėmis vertybėmis: skanu tai ar ne, norisi tai suvalgyti ar ne. Arba tiesiog valgai ir negalvoji. O dabar?
Savaitgalį svajojau apie tris dalykus: šašlyką su marinuotais svogūnais ir aštriu pomidorų padažu, su malta mėsa apkeptus makaronus ir rusiškai keptus mielinius blynus su raudonaisiais ikrais, paruoštus mamos.
Skanu? Norisi? O, taip! Vien nuo minties apie šį maistą prasidėjo kūdikiškas seilėtekis. Vietoj to valgiau pagal grafiką: šeštadienį per pietus - žuvį, vakar - jautienos "steiką". Vakarienei - mišrainės, balta "Ajerų" duona ir kefyras. Tiesa, pabandžiau paprastą kefyrą pakeisti natūraliu geriamuoju jogurtu.
Neslėpsiu ir neveidmainiausiu sakydama, kad šis sprendimas buvo šimtu procentų savanoriškas. Nevaidinsiu kietos ir valingos: žiūrėjau vakare filmą, o mintys sukosi apie skardinę šalto sidro.
Bet jeigu nedėsiu jokių pastangų, kas atsitiks su mano vertybėmis, paremtomis tik šašlykais, makaronais ir tuo trumpalaikiu džiaugsmu, kurį jauti pasisotinusi?
Beje, aną dieną mūsų dienraščio svetainėje internete tarp skaitytojų užvirė diskusija apie alkoholio vartojimą. Lieknėjimo metu Levo Chazano pacientams svaigiuosius gėrimus vartoti draudžiama. Atvirai prisipažinau, kad neįsivaizduoju savo artėjančio trisdešimtmečio be to taurės šampano. Ir tuoj pat sulaukiau klausimo, nejaugi ta taurė man tokia svarbi?
Net nežinau. Juk anksčiau nejaučiau jokio poreikio mąstyti nei apie taurės, nei apie kokių nors makaronų svarbą. Jie tiesiog buvo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Taigi, grįšiu prie vertybių: kas keičiasi antrajam lieknėjimo eksperimento mėnesiui artėjant pabaigos link? Prisipažįstu: mano smegenys ir skonio receptoriai dar atsimena to maisto, kurį labai mėgau, skonį, ir aš jo vis dar noriu. Bet... nevalgau. Juk negali vertybės būti paremtos tik norais. Ką darysi: sudėtinga ta žmogaus prigimtis, o dar sudėtingiau - tapti išmintingesne. Kai užaugsiu, būtinai pasistengsiu tokia tapti.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą