Muzika veikia mus nepriklausomai nuo mūsų išankstinio nusistatymo, ir tai yra įdomus paradoksas. Pasiklausius muzikos, kuri mums labai nepatinka, ji "suvalgys" mus ir paveiks, kitaip tariant, mes prieš muziką esame bejėgiai.
Taip sako Klaipėdos psichiatrijos ligoninės muzikos terapeutas, Pranciškaus onkologinio centro savanoris, kompozitorius Alvidas Remesa.
Muzika gydo vėžines ląsteles
Pasak jo, garsus mes priimame visu kūnu: pirštais, rankomis, padais; esame tarsi antena. Todėl muzika yra labai veiksminga. Muzikos terapija prasidėjo dar su antikos kultūra, ji buvo skiriama depresija sergantiesiems. Lietuvoje muzikos terapija įsigalėjo pamažu, pirmieji terapeutai studijas baigė svetur.
"Psichiatrijos ligoninėje dirbu su įtampos, baimės ir nerimo, nemigos simptomų turinčiais žmonėmis grupėse ir individualiai, taip pat - Vaikų ir gerontologiniame skyriuje. Per dieną apsilanko 5 grupės po 8-10 žmonių. Mano nuostata - padėti, ir taikau vertingas žinias, kurias įgijau Anglijos Bristolio universitete, Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip muzikos terapijos asociacijos narys.
Anot terapeuto, pasaulio praktika rodo, jog jau po antro dvasinės pagalbos seanso pacientams pakyla imonoglobulino A ir kortizolio kiekis kraujyje - o tai svarbiausi komponentai atpažinti vėžines ląsteles ir kovoti su liga.
GALIOS. Meninė kūryba apvalo, sugrąžina gyvenimo džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi, leidžia dalintis gėriu. ITAR-TASS/Scanpix nuotr.
Universali kalba
"Muzika yra mūsų dvasinių jėgų donoras. Kartais muzika atima, tarkime, kai reklamuojamas smurtas, karo vaizdai, ginklų prekyba. Aš tikiu vieno amerikiečio avangardisto teiginiu, jog vietoje pinigų švaistymo psichoterapeuto paslaugoms verčiau išklausyti šventų mišių - dvasinga muzika savaime harmonizuoja mūsų ritmus, aplinką, suteikia skaidrią nuotaiką, sukelia seratonino, endorfino, melatonino gamybą, gerina medžiagų apykaitą žmogaus smegenyse, ir atveria pozityviam pasaulio supratimui", - sakė A. Remesa.
Neturi reikšmės, jeigu žmogus neturi klausos. Terapeutas teigia, kad grupinę muzikos terapiją lankė kurčnebylė. Ji sakė, kad gauna tai, ko ir kaip jai reikia, supranta iš lūpų, kas sakoma, jaučia grupinę reakciją, ir jai pasiduoda, išgyvendama pozityvų muzikos terapijos efektą. Stebino, kai ateidavo užsieniečiai, anglai ar pakistaniečiai, ir nė žodžio nesuprasdavo lietuviškai, tačiau išgyvendavo efektą girdėdami kalbą, žodžių muziką, balso tembrą. Anot mokslininkų, net šunys skiria 60-80 intonacijų niuansų.
MUZIKA veikia ne tik mūsų jausmus, bet ir visą kūną nuo galvos iki padų, nes ji yra labai galinga, sako muzikos terapeutas Alvidas Remesa. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
A. Remesos teigimu, vaikas labai nustemba, kai jis gali groti, improvizuoti, nors anksčiau nėra to bandęs. Vaikai gauna didelę dozę adrenalino - jie groja, akys spindi džiaugsmu ir ramybe, ir tai nugali destruktyvias mintis. Vaikai baksnoja pianiną pirštu, ir mato šviesos spindulį, kančios įveikos būdus, nors vėliau galbūt sugrįš į siaubingą namų aplinką.
Atsivėrimai padeda išlikti
"Meno terapija atsirado maždaug prieš 60 metų, JAV ir Didžioji Britanija buvo pionierės, o po to prisijungė kitos šalys. Žmonės piešia, tapo, braižo, raižo paveikslą, dėlioja tai, ką turi po ranka, ir tai yra tam tikra nerimo išraiška, jie taip save ramina. Šie "mechanizmai" yra labai subtilūs ir gilūs.
Iki šių dienų yra supratimas, kad gydo pats kūrybos procesas. Dailininkas tapo prie molberto, ir taip tvarko savo vidų. Meno terapijos procesas grįstas psichoterapiniais santykiais, kai yra terapeutas, pacientas ir jo kūrinys", - sakė meno terapeutė Vida Plerpienė.
Ji sakė sutikusi nemažai sveikų žmonių, kurie turi potraukį tapyti ir ateina dirbti drauge su grupe, reaguoja į kitų darbus. Tai yra dalinimasis per kūrinį savo jausmais, išgyvenimais, mintimis. Tie žmonės, kurie pagarbiai žiūri į grupės nario darbą ir jį patį, dalijasi kūryba, leidžia save pažinti tiek, kiek norima.
Naudinga ir medicinai
"Viduje yra tai, ko patys nesuvokiame, ir kai atsiveriame per piešinį, suprantame, kad nėra taip baisu. Žodžiu, ne viską galime pasakyti, nes vidinio pasaulio, išgyvenimo, gilios psichologinės traumos neįmanoma išreikšti žodžiais. Galime kalbėti daug, bet atrodys, kad nepasakėme nieko. Ir jaučiamės nesuprasti. Dažnai žmogus pasijunta keblioje situacijoje, nes jaučiasi vienišas su savo būsena, problema, jau nekalbant apie gilesnius sukrėtimus, kai vienas jau nebegali įveikti savo bėdos", - teigė V. Plerpienė.
Meno terapeutė nesutinka skirstyti vyrų ir moterų, neva jie skirtingai perteikia jausmus. Kiekvienam žmogui duota jausmų skalė, ir mes ja naudojamės, pripažįstame, kad visi jie reikalingi. Kartais įsivaizduojame, kad neigiami jausmai yra blogai, juos reikia slopinti, bet žmogus auga, vystosi, gyvenime sutikdamas ne vien malonumus. Ir reikia tuos jausmus "suvirškinti".
ATSIVĖRIMAI. "Visų ligų priežastis - sąmonės stoka. Atsiverdami per kūrybą atrandame naujas reikšmes, prasmes, išsakome, ko negalime pasakyti žodžiais", - teigia meno terapeutė Vida Plerpienė.
"Meno terapeutai yra labai naudingi medicinai. Tikiu, kad ateis laikas, kai menininkai pasakys, kokį poveikį menas daro psichinei sveikatai. Žmoguje slypi milžiniški kūrybiniai potencialai, bet kartais visiškai nenaudojami, arba labai menkai. Taip yra dėl tam tikrų visuomenės nuostatų, žmogaus individualybės niekas labai nepaiso, nors kiekvienas į pasaulį ateina kaip vertybė, turi savo spalvą, atspalvius, nepakartojamą žvilgsnį į pasaulį, intonaciją, judesį", - tvirtina terapeutė.
Galimybė augti
Anot jos, mūsų savivertė žema, nes nesame įvertinti nuo vaikystės, auklėjami žeminant asmenybę. Vaikas nori kažką pasakyti, o tu negirdi. Gal jis gali pastebėti tai, ko tu nepastebi. Taip atimame galimybę augti.
"Mokytojas pirmaklasiui sako: "Tu, Petriuk, niekada nebūsi dailininkas." Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos reikia reabilituoti, parodyti, kad jų linija - nepakartojama, prisilietimas prie lapo - nepaprastas. Žmogus jaučiasi nieko nevertas, ir terapeutas turi jam atverti akis, paskatinti suskambėti.
Žmonės dažnai suserga depresija ir dėl to, kad neišgyvena gilių jausmų. Kiekvienam atseikėta netekčių, sukrėtimų, ir juos išgyventi pozityviai padeda menai. Kai žmogus apsivalo, sujaudintas verkia ar juokiasi, tai ir vyksta terapija", - sakė V. Plerpienė, su pacientais žiūrinti filmus ir juos aptarianti.
Žmogus - paslaptis
Kai kurie mano, kad su galvojusiais apie savižudybę nereikia liesti šios temos, - atvirkščiai, reikia kalbėtis, kad žmogaus išgyvenimas neliktų neišsiskleidusio pumpuro būsenos.
"Aš kalbu metaforomis, bet tai, kas vyksta psichikoje, sunku paaiškinti, žmogus ir liks paslaptimi, ir tai nuostabu. Kad ir kiek žmogus pieštų, šoktų, muzikuotų, kuo labiau atsiskleidžia, tuo jis didesnė paslaptis. Padarytume didelę klaidą, jeigu piešinį skaitytume pažodžiui. Meno terapeutas privalo turėti gerai išvystytą estetinį jausmą ir didelę toleranciją neapibrėžtumui bei neturėti išankstinių nuostatų, tik jausti, kur peržengiama normos riba ir prasideda patologija", - sakė pokalbininkė, paminėjusi, kad meno terapija gali padėti diagnozuoti ligas.
Psichologai iš testų, piešinių simbolių sprendžia apie būseną, asmenybės savybes. O meno terapeutai "užveda variklį", kad žmogus suprastų, ką jis gali, ir atpažintų savo dvasinius poreikius, tai, kas jam trukdo gyventi, kas kelia kančią, įtampą. Ir kad suvoktų, jog visada yra išeitis.
Rašymas išlaisvina
Yra ir dar viena terapija - rašymo.
"Poezijos, prozos terapija į Lietuvą atėjo iš JAV, bet tenykščiai poezijos terapijos pradininkai turi lietuviškas šaknis - terapeuto Arturo Lernerio mama kalbėjo lietuviškai. Ši terapija taikoma pensionuose, senelių namuose, psichiatrijos ligoninėse, parapijų centruose, visuomeninių organizacijų įkurtuose socialinės reabilitacijos centruose, kalėjimuose", - sakė gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė.
Pasak jos, ne taip svarbu, ką parašys žmogus - vieną žodį, miniatiūrą ar apsakymą - svarbu atsivėrimas ir dvasinio draugo - terapeuto - suradimas. Prakalbėjimą gali paskatinti akrosticho rašymas ar užduotis, įpareigojanti iš dešimties žodžių išsirinkti vieną ir pavartoti sakinyje.
"Terapija siekiama vidinės laisvės. Kai prakalba tavo savastis, tekstas tampa labai brangus. Sargybinių varomas, bado išsekintas rašytojas, nebeturėdamas jėgų nešti savo kuprinės, iš jos išima duoną ir palieka pakelėje, bet, kol paeina, nešasi su savimi rašomus tekstus. Tokį pasakojimą girdėjau apie Balį Sruogą.
Terapijoje dvasinis augimas yra daug svarbesnis už rašymo rezultatą. Intymias paslaptis išliejai ant popieriaus lapo - tau palengvėjo. Sudegink tekstus - jų tikrai niekas neras, nepasijuoks. O jei nori būti rašytoju, be abejo, reikia turėti drąsos", - sakė gydytoja.
Matyti dangų
SAVASTIS. "Kai prakalba mūsų savastis, tekstas tampa labai brangus. Iš naujo išgyvename gerus patyrimus ir prisiminimus, turime ką palikti po savęs šioje žemėje", - tvirtina psichiatrė Jūratė Sučylaitė.
Pasinėrimas į estetinį malonumą suteikia naują potyrį, malšina skausmą, maldo mirties baimę, rašantysis džiaugiasi, kad po savęs ką nors paliks, išsako savo mintis apie ligą. Iš naujo išgyvena gerus patyrimus, prisiminimus, susitaiko su savimi ir Dievu, nuveja vienatvę.
Pasak J. Sučylaitės, kartais pacientai savo kūrybą skaito medikams. Tik ne visada tekstu žmogus pasako tai, ką nori pasakyti, todėl, skaitydamas kitiems, jis gali būti nesuprastas. Apie tokį pavojų terapeutas gali pasakyti savo pacientui, galima tekstą ir paredaguoti, padedant rasti geresnę minčių raišką. Yra išleistų ligonių kūrybos almanachų.
"Pasaulyje yra pavyzdžių, kai gydytojas parašo pacientui eilėraštį apie jį ir jo ligą, kai apie savo ligą ir išgyvenimus rašo pacientas ir eilėmis dalijasi su gydytoju. Tai humanizuoja mediciną, bet nepamirškime, kad sergančiajam reikia profesionalaus gydytojo, o ne literato.
Nieko nekainuoja pažiūrėjimas į dangų, o nuo čia prasideda susitaikymas su dabarties akimirka. Tačiau dažnai depresijos varginami žmonės nemato dangaus", - reziumavo J. Sučylaitė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą