Jubiliatai
Beveik 30 metų gydytoja Regina Valančienė dirba Klaipėdos tuberkuliozės ligoninėje. Darbą šioje įstaigoje medikai nelaiko prestižiniu - dėl savotiško pacientų kontingento, dėl galimybės užsikrėsti pavojinga infekcija.
Nepaisant to, gydytoja, vadovaujanti vienam iš ligoninės skyrių, niekada nekėlė sparnų geresnio darbo paieškoms ir pacientų bei kolegų vertinama už ypatingą pareigingumą bei nuoširdumą. Nenuostabu, kad neseniai švęsto jubiliejaus proga jos kabineto sienas papuošė ligoninės administracijos padėka - už gerą ilgalaikį darbą.
"Tai labai gera gydytoja, pedantiškai padaranti savo darbą", - giria darbuotoją laikinai einanti vyriausiosios gydytojos pareigas Virginija Daukšienė. Ir žmogišką jos portretą papildo tokiomis savybėmis kaip ypatinga pagarba bei meile savo vyrui bitininkui, pomėgiu keliauti, puoselėjamais giminystės ryšiais bei bajoriška dvasia, kurią patvirtina ir bajorystės dokumentai.
Trejų metukų netekusi mamos Regina Valančienė spėja, jog ir jos potraukį ftiziatrijai galėjusi lemti nuojauta, jog ji mirė nuo neatpažintos tuberkuliozės. 11 metų praradusi tėtį davė sau žodį: būsiu gydytoja. O ją užauginusios tetos nuo mažens įskiepytas pareigos jausmas verčia dirbti kruopščiai ir atsidavus, savo darbo neužverčiant ant kito pečių.
Koks sunkus bebūtų darbas, kolegos jus pažįsta vis besišypsančią. Negi niekas nepriverčia susiraukti?
Labai skaudžiai ir nemotyvuotai turėtų kas įžeisti, kad ateičiau susiraukusi. Nors būna skaudu, kai pacientai sako: "Daktare, jūs vargstat ir stengiatės, aš vis tiek išeisiu ir gyvensiu kaip anksčiau". Kai tu viską dėl jų padarai, o jie išeina į miškelį, išgeria ir visas tavo triūsas šuniui ant uodegos. Kartais pagalvoji: "Jiems nereikia, kodėl man turi reikėti?" Gyvenimas moko, kad save reikia mylėti, bet ne visi tai supranta.
Savo darbą mėgstu, ir į mediciną stojau tol, kol įstojau, iš trečio karto.
Girdėjau, kaip kartą dukros viena kitą auklėjo: "susitvarkom, šiandien mama po budėjimo pareis". Pati paskui galvoju: darbe tai šypsausi, o namie... tai tas ne vietoj, tai tas...
Galbūt mintys apie darbą neapleidžia ir namuose?
Visaip būna. Kartais atsibundi naktį ir galvoji, gal ne taip ką padarei, gal reikėjo kitus vaistus skirti... Visus pacientų kančios kelius, kol patenka pas mus, pergyveni kartu, ne visada išeina atsiriboti.
Mėgstu ligoniams sakyti, jog gyvenimas yra lazda su dviem galais, abu galai muša, vienas jų - skaudžiau. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. O jie labai sielvartauja, juos prislegia vien ligos pavadinimas. Raminu: juk ne pasaulio pabaiga, ir iš kiekvienos padėties yra išeitis.
Tuolab kad laiku diagnozuota tuberkuliozė išgydoma?..
Taip. Buvo atvejis, kai gulėjo skyriuje atvira tuberkuliozės forma serganti moteris. Pasigydžiusi nuvažiavo į Kauno klinikas dėl kitos ligos, o kai padarė plaučių nuotraukas, nerado jokių ligos ženklų. Dar jos sūnus atvažiavęs klausė, ką gydėm, jei Kaune nieko nerado. O vasarą 99 metų senolis iš Šilalės rajono buvo. Sakė, kad atėjo numirt. Bet išėjo savo kojom ir sveikas. Tai malonūs širdžiai atvejai.
Bet būna ir kitokių?..
Dažniausiai atveža greitoji sergančius užleistom formom, pamatęs stebiesi, kaip žmogelis dar gyvas. Po kelių parų ir miršta. Tai dėl to, kad nebėra profilaktikos, kaip anksčiau.
Nors seniau irgi kontingentas nebuvo blizgantis, bet tiek alkoholikų ir narkomanų nebuvo.
Bet serga ir dirbantys žmonės, daugiau vyrai, ir iš normaliausių šeimų, kur niekas giminėj tuberkulioze nesirgęs. Yra vairuotojų, pedagogų, įvairiose medicinos įstaigose dirbančių medikų, verslininkų, kurie neturi sau laiko ir eina, kol paeina. Nemažai turėjom sergančiųjų diabetu, nes tuberkuliozė ir diabetas - it sesės dvynės.
Vadovaujate diagnostikos skyriui. Su kokiomis problemomis susiduriate, ką dažniausiai tenka diagnozuoti?
Būna, atsiunčia sergančius plaučių uždegimu, išrašome gydytis ambulatoriškai. Kartais diagnozuojame auglį - siunčiame operuotis. Pastaruoju metu kažkodėl daug pleuros empiemų (ertmė, pripildyta pūlių.- Aut. past.) atvejų - taip pat atiduodi chirurgams, kad pūlius ištrauktų. Ir vėžio atvejų nemažai. Nelikus Kretingoje ir Palangoj ftiziatrų, kartais atsiunčia tokius, kuriuos galima pagydyti ir vietoje. Tiesiog išgirsta iš ko nors, kad gali būti tuberkuliozė, - ir siunčia mums. O jau mums išsiųsti kitur daug sunkiau, nes tik pasakai, kad iš tuberkuliozės ligoninės - bijo priimti, vien tas žodis gąsdina.
Bet jūs nebijote?
Nebijau, gal todėl ir neužsikrečiu.
Moterys mėgsta pabambėt ant savo vyrų, šie vis neįtinka. O jūsų kolegos nėra girdėję, kad pasakytumėt apie savąjį ką bloga. Net, sako, patarlė gimė: "Visi vyrai blogi, išskyrus Valančių".
Esu Šaulys, o vyras - Mergelė. Pasak astrologų, turėtume būt netinkama pora. Bet duok Dieve visiems taip sugyvent... Vyras turi tokio humoro, kad išgirdus bet koks piktumas dingsta.
Ar tiesa, kad jis užkrėtė jus bitininko dvasia? Galbūt, kaip gydytoja, žinote ypatingų sveikatos iš bičių produktų receptų?
Taip, bitininkystė - vyro silpnybė. Apie bites sukaupęs daugybę literatūros. Sudomino tuo jis ir mane.
Medų vartoju vietoj cukraus ir bendradarbes įpratinau kavą ar arbatą gerti su medum. Tik jį reikia prikąsti, o ne įdėti į arbatą ar karštą pieną. Paskutinis kąsnis turi būti medaus.
Išbandytas vaistas, pajutus pirmuosius peršalimo požymius, - išspausti citriną, į sultis įdėti tokį pat kiekį medaus. Ištrinti, kol taps skystas, užpilti tiek pat brendžio ar konjako. Išgerti vakare, prieš einant į lovą. Ryte būsi sveikas.
Ačiū už visiems naudingą receptą. Kokiomis viltimis pasitikote jubiliejų?
Norisi, kad būtų geriau, kad geresnis būtų finansavimas, nes šiuo metu lėšos skiriamos tik tuberkuliozei gydyti. O mūsų ligoniai dažniausiai serga sunkiom gretutinėm ligom. Iš ko jas gydyti?
Turiu ir kitą didelę svajonę - kad vyras būtų sveikas. Jei tik galėčiau ką nors pakeisti...
Linkiu, kad svajonės išsipildytų.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą