"Pacientus reikia prisijaukinti"

Medikas ir pacientas

Gydytoja odontologė Olga Čerkauskienė šiai profesijai atidavė 45-erius savo gyvenimo metus. Gero žodžio negailėjusi nei savo pacientams, nei mokiniams, gydytoja susilaukė ne vienos nuoširdžios padėkos.

Už atsidavimą pašaukimui, nuoširdžią ir prasmingą profesinę ir visuomeninę veiklą ji taip pat gavo Metų burnos priežiūros specialisto apdovanojimą.

Koks buvo Jūsų kelias odontologijos link?

Mano vaikystės svajonė - būti gydytoja. Mane domino vidaus, labiausiai - kraujo ligos. Tačiau taip susiklostė mano gyvenimas, kad baigus felčerių mokyklą man buvo pasiūlyta tapti odontologe. Aš sutikau ir nesigailėjau. Bet vis tiek mano domėjimasis kraujo ir vidaus ligom neišblėso. Gydydama periodontitą, diagnozuodavau ir ūmias kraujo ligas, kurios dažniausiai pirmiausia pasirodo burnos ertmėje.

Odontologo profesija sunki. Ar daug sulaukdavot nuoširdžių pacientų padėkų?

Padėkų, žinoma, būdavo. Ypač atsimenu jauną moterį, kuriai nustačiau nelemtą kraujo ligą. Ir ji buvo labai dėkinga. Kol aš dirbau, ji nors kartą per pusmetį ateidavo ir man nusišypsodavo. Žinot, čia man buvo didžiausia laimė. Bet būdavo ir žmonių, kurie likdavo nepatenkinti, kuriem jau sunkiai buvo galima padėti.

Daugelis žmonių bijo odontologų. Kaip kovojote su jų baimėmis?

Juos galima labai lengvai nuraminti. Reikia juos paglostyti, nusišypsoti. O kartais pirmą gydymo dieną daug nieko jiems nedaryti. Juos tiesiog reikia prisijaukinti. Būdavo tokių pacientų, kurie atsisėdę į kėdę iš karto alpdavo, dar nieko nepradėjus daryti. Tokiems patardavom išgerti kavos, kartais vaistų. Galiausiai jie priprasdavo. Nors buvo vienas toks žmogus, kurio niekaip negalėjom prisijaukinti. Vos įkišus instrumentą į burną jį pradėdavo pykinti, ištikdavo isterijos priepuolis. Jam operacijas teko atlikti pritaikius bendrą nejautrą.

Kaip manot, kas kaltas dėl tokios didelės dantų gydytojų baimės?

Tikriausiai kalta buvusi sistema. Nebuvo aštrių grąžtų, gręžimo mašinos nebuvo greitaeigės, adatos būdavo bukos, net nuskausminti žmogų neturėjom kuo, mat novokainas ne visada veikdavo. Pradedi gręžti dantį su tuo atšipusiu grąžtu - ir pats suprakaitavęs, ir tas pacientas iš baimės bei skausmo alpsta. Dabar viskas kitaip, todėl ir žmonės mažiau bijo. Tuo labiau kad dabar privačiuose kabinetuose vienam pacientui gali skirti daugiau laiko, todėl gali dar labiau jį nuramint, paglostyti.

Iš kur rasti tiek jėgų - su kiekvienu nuoširdžiai bendrauti, kiekvieną nuraminti?

Gydytojas turi būti šiek tiek aktorius. Kartais pareini į namus ir visą stresą išlieji ant namiškių, nes darbe to daryti jokiais būdais negalima.

Aš visą laiką sukdavau galvą, kaip suprasti: atsisėda pacientas, jam gręži su tuo atbukusiu grąžtu - jis tyli, ką nori - tą daryk. Bet dirbti su juo sunku. Net kažkoks šaltis nuo jo sklinda. O pasodini tokį pacientą, kuris ir šokinėja, ir už rankos griebia, bet su juo lengva. Iš tokio natūrali šiluma sklinda.

Į gyvenimą išleidote nemažai mokinių. Koks turi būti odontologas? Kokios savybės jam būtinos?

Būdama skyriaus vedėja turėjau daug mokinių, mūsų skyrių net vadindavo vaikų darželiu, bet aš visada su šypsena atsakydavau, jog iš vaikų išaugs dideli žmonės. Ir tikrai išaugo: dauguma jų jau turi savo kabinetus, yra gerbiami.

Odontologas turi būti nuoširdus, žmogiškas, supratingas. O klaidų mes visi darome. Sakoma, jog pacientas greičiau atleis gydytojui padarytą klaidą negu jo abejingumą.

Koks būdavo jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikio buvo labai mažai, nes visą gyvenimą dirbau pusantro etato. Pačioje pradžioje būdavo ir taip, kad ir dviem etatais. O kada jau ateidavo atostogos, tai mes su vyru labai mėgome keliaut. Vaikams paūgėjus sodindavom juos iš pradžių į motociklą, vėliau į "moskvičiuką". Keliaudavom ir po Lietuvą, ir po tarybų sąjungą.

Ar vaikai nepasekė jūsų pėdomis?

Mano pėdomis seka anūkė. Džiugu. Pasikalbame, kai atvažiuoja, pasidaliname patirtimi. Jų karta, žinoma, jau kitokia negu mūsų. Jie jau praktiškesni. Galbūt net visa galva aukščiau už mus stovi. Gręžimo mašinos dabar geros, instrumentų kokių tik nori, netgi plombų visokiausių. Todėl kartais jie mūsų kartą pakritikuoja: kad mes dantis nudažydavom, kad negerai plombuodavom. Bet aš anūkei paaiškinu, jog tokiomis, kokios buvo, sąlygomis kad ir taip atlikti darbai buvo nemažas pasiekimas.

Mes gyvenome visai kitokioje sistemoje - nepritekliaus, laisvės troškimo. Tas mus vienijo ir mes tikrai vienas kitam nuoširdžiai padėjome, be jokių išskaičiavimų. O dabar to pradeda trūkti. Naujoji karta nebeturi tokio bendravimo jausmo, nes jie jau konkurentai.

Ko palinkėtumėte būsimiems odontologams ir jų pacientams?

Jauniesiems odontologams norėčiau palinkėti, kad jie patirtų tokį džiaugsmą, kokį mes patirdavom. Kad jie kartais sutaisytų dantis kokiam senukui, labdaringais tikslais. Tada jie tikrai pajustų, kad padarė labai daug gero.

O pacientams palinkėčiau neapleisti dantukų. Valyti juos du kartus per dieną, mažiausiai po dvi minutes. Taip pat nebijoti ir apsilankyti pas odontologą du, gal net tris kartus per metus. Ir, žinoma, susidraugauti su savo gydytoju.

Eglė RUŠKUTĖ