Padovanok ligoniui jo gyvenimo istoriją

Poetikos terapija

Spalio mėnesį Klaipėdoje lankėsi JAV nacionalinės poetikos terapijos asociacijos narys Tedas Bawmanas. Minesotos universitete jis dėsto šeimos ugdymo kursą, trisdešimt metų dirba šeimų konsultantu. Ir skraido po pasaulį, rengdamas seminarus.

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete surengtame seminare T. Bawmanas mokė padėti vėžiu sergantiems ligoniams bei jų artimiesiems išgyventi artėjančią mirtį ir sielvartą, naudojant meno terapiją.

Skėtis ligonio kančiai

"Paklaustas, kaip šiandie jaučiasi, ligonis atsako medicinos terminais. Tačiau paliatyvinėje (lengvinančioje ligos reiškinius) medicinoje ir slaugoje ryškėja požiūris į žmogų kaip į visumą (liga - tai viso žmogaus kūno ir sielos reakcija į širdgėlą). Tai yra kiekvienas ligonis serga skirtingai, jo psichika savaip reaguoja į kūno negalią. Ir čia kaip skėtį galima panaudoti ekspresyviuosius menus - dailę, muziką, šokį, poetiką bei memuaristiką", - sakė poetikos terapijos mokytojas.

Iš tikrųjų sergantis žmogus nori kalbėti ne apie savo ligą, o apie savo gyvenimą, ir tereikia paskatinti jį papasakoti savo istoriją. Minesotos ligoninių laukiamuosiuose bei palatose yra užrašų knygutės, kuriose žmonės užrašo savo tos dienos jausmus - ir tai padeda išgyventi ligos sukeltą sielvartą kaip procesą bei persitvarkymą. Dar geriau - aprašyti, kas žmogaus gyvenime buvo šviesaus ir gražaus, sutiktus žmones, nuveiktus darbus. Prisiminimas, kaip jis įveikė gyvenimo krizes, suteikia jėgų nepasiduoti ligos sukeltai kančiai.

Seminaro klausytojai klausė: ar tai padėtų sergantiems demensija, Dauno sindromu? Tedas Bawmanas papasakojo apie savo 91-erių metų motiną, sergančią alzcheimeriu: "Ji gyvena šia akimirka ir neatsimena jokių praeities istorijų, bet ji džiaugiasi, kai skaitau grožinę literatūrą. Muzika gana giliai paveikia atmintį, ir jos klausydama mano mama prisiminė dainą, ją uždainavo. Jei žmogus serga Dauno sindromu ir pats nesugeba papasakoti savo istorijos, mes galime jo kalboje kai ką išgirsti ir, užrašę tuos pastebėjimus, padovanoti jo gyvenimo istoriją".

Vėžys ir sielvartas

Žmogus, susirgęs onkologine liga, be kūno skausmų, išgyvena atskirą skausmą - kaip reakciją į sielvartą. Pernelyg stiprus stresas dėl prarastų gebėjimų sulaužo įprastas gyvenimo taisykles ir sunkina galios bei kontrolės netekimo išgyvenimą. Mes galime sumažinti tą stresą žmogui, kuris, regis, nebeturi iš ko rinktis.

Sielvartas yra didelis ir dėl to, kad mirštantis žmogus nebeturi svajonių, nes nebegali tikėtis, kad "dar visaip gali būti". Žmogus gali nebesirūpinti savo išvaizda, darosi nebesvarbus ne tik intymus gyvenimas, bet ir kaip gyvens jo vaikai ar anūkai.

Pranešėjas sakė, jog liūdesys - natūralus persiorientavimo procesas, tačiau labai svarbus šeimos narių palaikymas. Reikėtų skatinti ligonį pasidalyti jausmais, papasakoti, kaip liga pakeitė jo gyvenimą.

Viena iš vėžio gydymo strategijų - pagrįsti būtinybę kreipti dėmesį į ligą, priimti šį iššūkį. Reikia gana ilgo laiko, kad išgyventum tą naują bauginančią patirtį, po to reikia drąsinti ligonį aktyviai susidoroti su "tik egzistavimu" ir padėti suprasti, kad jis daug gali ištverti.

Palaikomajai interakcijai patarė naudoti tikslingus vaizdinius - apie savo išgyvenimus kalbėti poezijos metaforomis, tada ne taip sunku, nes grožinės literatūros simboliai padeda išreikšti jausmų pilnatvę - praeitį ir dabartį, skausmą ir euforiją. Literatūra ir kūrybinis rašymas (aišku, nesilaikant gramatikos ir eilėdaros taisyklių) sugrąžina pacientui autentišką patirtį, sutvirtina autoritetą ir savivertę. Ligonis suvokia, kad jo gyvenime yra kai kas vertesnio ir svarbesnio už ligą. Kūryba tampa tarsi aisbergu, iškylančiu už žmogaus pečių.

Apie poetinę terapiją

Poetinė terapija padeda mums, jos skaitytojams (artimiesiems, slaugytojams) išgirsti, kas sergančiam žmogui reikšminga ir charakteringa. Ir tikslingiau yra sureaguoti į eilėraštį negu klausti ligonį, kaip jis jaučiasi, nes eilėraštyje, kalbėdamas apie daugybę dalykų, iš tikrųjų jis kalba apie save.

Peržiūrint atminties vaizdus atkuriama gyvenimo vientisumo pajauta ir tarsi įgauna prasmę antroji veiksmo dalis: gyvenimas nenutrūko, nors jame atsirado liga ir nuo jos neatsiejama širdgėla. Padeda bendravimas, tai, kad žmogus gali būti išgirstas, atjaustas. "Nedarykime meškos paslaugos - nesakykime ligoniui: "Nesijaudink, negalvok, kas nutiko". Jis turi išsikalbėti. Ir visada gelbsti teologija, dvasingumas - tai žmogaus viltis, kad jis nepražus, liks tarp mūsų. Svarbi aplink mus esanti kultūra, kuri įtvirtina gyvenimo prasmę. Humoras taip pat teikia energijos ir padeda užmiršti stresą, nepasiduoti.

Poetinės terapijos stebuklas - tai galimybė išeiti iš siauro ligos pasaulėlio į platesnį, suvokus, jog sielvartas yra dvasios gyvenimo dalis. Rašantis žmogus įgyja savo "šventą istoriją", kuri patvirtina jo tapatybę, išskirtinumą ir tarsi pasako, kas jis esąs, - sakė terapeutas.

Empatijos reikia mokytis

... neprarandant savojo "stuburo", - mokė T. Bawmanas. Norėjo pasakyti, jog mylėti žmogų yra talentas. Suvokimas, kad kitas žmogus suprato tavo bėdą, gali būti lieptelis į šviesesnę būtį. "Jeigu tavo šeimoje kas suserga, ir pats tampi ligoniu. Kviesčiau tokius žmones išsakyti tai, kas viduje, kūryba, kad net nuojautos įgautų tam tikrą išraišką. Pavyzdžiu seminaro klausytojams jis pateikė savo paciento S. Haug eilėraštį "Neištarti žodžiai", skirtą savo vėžiu sergančiai žmonai: "Mano sąmonė nė už ką neleis/siaubui kalbėti,/kai švelniai apkabinsiu riešą/lengvai sužeidžiamos moters./Negaliu, niekada nepajėgsiu/prasiblaškyti po savo dangum./ Mano širdgėla/tartum jos švelnūs pirštai/slysta raudonu/violetinio atspalvio randu./ Tai ir viskas,/kas liko/iš jos dešiniosios krūties./Aš papasakosiu/apie mūsų naują namą,/bet ne apie tai,/koks jis didelis/vienišam."

Tokios atvertys ar istorijų pasakojimai padeda neužsisklęsti, prakalbinti sąmonę, sužinoti, kaip ji pažino sielvartą ir netektį, sumažinti siaubiančią baimę ir išgyventi gyvenimo krizę. "Kai žmogus įvardija situacijas, pradeda geriau jaustis. To, ko negalime apčiuopti, matyti, negalime ir valdyti. Turime duoti žmogui leidimą ištarti žodžius "mirtis" ir "viltis", pasiūlydami kuo daugiau sąvokų, galinčių išreikšti jausmus", - sakė terapeutas.

T. Bawmanas pakvietė į seminarą susirinkusius slaugos darbuotojus "pažaisti žodžiais": kaip jie save apibūdintų. "Graži diena, visa sugeriančios samanos, greitoji pagalba, nuodėmklausys, vaistų buteliukas", - vardijo klausytojai. Poetikos terapeutas slaugytoją palygintų su "kamera, fiksuojančia tai, kas nematoma, suteikta galimybe ligoniui išgirsti savo paties balsą, istorijų rinkiniu, veidrodžiu, leidžiančiu išvysti save patį, ir net šiukšlių dėže".

Mokė paliatyvinės slaugos šalininkus, kaip išmokyti ligonį pasakyti, kas yra depresija, vartojant kitokias sąvokas, tarkime, "šulinys", "liūtis", "erškėtis", patikindamas, jog kartais toks būsenos perkėlimas turi stulbinamą efektą, padedantį žmogui suvokti: "aš esu kažkas daugiau kaip vėžys". O gyvenimo istorijos pasakojimas paskatina juoktis, tiesiog prakalbina žmogų. Poetikos terapijoje amerikiečiai dažnai naudoja vaikiškas knygas, nes jos ypač provokuoja spontanišką atsivėrimą.

Kalbėtojas paskatino slaugos darbuotojus kurti savitarpio pagalbos grupes ir dalintis savo istorijomis, kaip dalinasi pacientai, kurie mus savotiškai "sužeidė". Grįžti namo jie turėtų tas istorijas "palikę" darbe.

Seminaro vertėja, psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė, ketinanti Klaipėdoje sukurti poetikos terapijos grupę, reziumavo: "Padedantys žmonėms išgyventi ligą ir artėjančią mirtį turi būti jautrūs kaip mimozos ir stiprūs kaip uola". O T. Bawmanas pabrėžė, jog ligonių pasidalijimas savo išgyvenimais ir meno terapija - vienintelis kelias, jeigu jie nenori degraduoti kaip asmenybės, o dvasiškai augti ir atverti erdvę šviesesnei būčiai".

Ivona ŽIEMYTĖ