Ruduo nunešė į užmarštį abitūros egzaminų jaudulį, stojimo į aukštąsias mokyklas džiaugsmus ar nusivylimus.
Kadangi turėjome abiturientę dukrą, tad visus tuos išgyvenimus patyrėme ir mes. Sužinojome įdomių, mums nesuprantamų dalykų.
Kaip ir dera medikų atžalai, mūsiškė, tęsdama tėvų tradicijas, pasirinko tą pačią aukštąją mokyklą, kaip ir mes kadaise. Kadangi nebuvo dešimtukininkė, tad dėl įstojimo nebuvome visiškai ramūs. Tačiau manėme: jei nepateks į valstybės finansuojamas vietas, tai į mokamas balų turėtų užtekti.
Mūsų didžiuliam nustebimui, pasirodo, jog mokamų grupių medicinos universitetuose nėra. Anksčiau buvę, bet dabar jau penkeri metai nebėra. Turbūt nebėra konkurso, pamaniau. Ir vėl klydau. Prašymus pateikė gal penkis kartus daugiau, negu buvo vietų. Net tų, kurie medicinos studijas rinkosi pirmu numeriu, buvo dvigubai daugiau negu pakviestų studijuoti.
Taip pat sužinojome, kad daugiau negu pusė baigusiųjų išvyksta dirbti į kitas šalis, kur gydytojų darbas keleriopai geriau apmokamas. Mūsų šalyje gydytojų jau trūksta. Jaunų šeimos gydytojų nė su žiburiu nerasi.
Mūsų dukrai pasisekė. Tačiau likome nesupratę, kodėl Lietuva daro tokią brangią labdarą turtingesnėms Europos valstybėms, JAV, Kanadai, nemokamai ruošdama taip brangiai kainuojančius gydytojus. Aukštosios mokyklos dar negarsėja prabanga, tad kodėl nesinaudojama pinigais tų, kurie galėtų ir norėtų investuoti studijoms, juolab kad studentams jau ir paskolos mokslams suteikiamos gana palankiomis sąlygomis.
Belieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, kaip ir daugeliu dalykų pas mus, tikėtis, kad sveikatos politika pasikeis Lietuvoje į gera, o mūsų vaikai nebenorės išvykti gydyti svetimšalių.
Birutė Jankuvienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą